Rugpjūčio mėnesį sukanka 90 metų nuo tų dienų, kai 1919 metais įvykdyta Zarasų išvadavimo ir bolševikų Raudonosios armijos galutinio išvijimo iš Lietuvos karinė operacija. Tai buvo pats sėkmingiausia jaunos Lietuvos kariuomenės kovos su bolševikais epizodas po kurio iš Lietuvos buvo išvyta nepriklausomybei rimčiausiai grėsusi Raudonoji armija ir Sovietų Rusija besąlygiškai, „amžiams“ pripažino Lietuvos valstybę.
Vokietijai kapituliavus 1918 lapkričio 11 d. Rusija anuliavo Bresto taikos sutartį ir Raudonoji armija patraukė į vakarus revoliucijos eksporto idėjos apsėsta. Sekdama besitraukiančią vokiečių kariuomenę ji įsiveržė į Lietuvą ir 1919 metų pradžioje jau užėmė vos ne du trečdalius Lietuvos teritorijos, rengėsi Kauno puolimui. Lietuvos padėtis buvo kritiška. Vokiečių kariuomenė šiek tiek aktyviau kovojo su bolševikais tik Žemaitijoje, o nuo gegužės mėnesio karinėse akcijose prieš Raudonąją armiją visai nebedalyvavo.
Pirmosios sėkmingos kautynės su puolančiais bolševikais įvyko ties Kėdainiais vasario pradžioje. Tuoj po to buvo atmušti puolantys Kauną iš rytų Raudonosios armijos daliniai, atsiimtas Alytus. 1919 kovo 1 d. M. Sleževičiaus vyriausybė susitarė dėl karo veiksmų prieš Raudonąją armiją derinimo su Latvija, o nuo balandžio vidurio puolimą prieš bolševikus pradėjo ir lenkai. Lietuvos kariuomenės surengtų savarankiškų stambių operacijų metu gegužės 3 d. išvaduota Ukmergė, gegužės 26 d. Panevėžys ir birželio 2 d. Utena. Po šių kovų 1919 liepos mėnesį fronto linija stabilizavosi ir vyko tik žvalgomojo pobūdžio veiksmai ir susirėmimai. Prieš Lietuvos kariuomenę bolševikų fronte išsidėstė šeši Raudonosios armijos pėstininkų pulkai, trys vadinamieji komunistiniai batalionai ir trys specialiosios paskirties rinktinės. Artileriją bolševikai turėjo gerą ir gausią. Lietuvos kariuomenės pajėgas sudarė I brigada, į kurios sudėtį įėjo I ir III pėstininkų pulkai, Kauno, Ukmergės, Vilniaus batalionai ir II brigada, kuri buvo sudaryta iš II pėstininkų pulko, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių ir Joniškėlio batalionų.
Atmosfera kovojančiose pusėse buvo visiškai skirtinga. Lietuvių kariai nepaisant prasto apginklavimo bei aprūpinimo turėjo aiškų tikslą – kovą dėl nepriklausomos Lietuvos. Juos palaikė vietiniai gyventojai, kurie ne tik teikė informaciją, rėmė kuo galėjo, bet ir aktyviai veikė suformavę ginkluotus partizanų būrius. Ypač pasižymėjo Dusetų apylinkėse veikęs partizanų būrys „Žalioji gvardija“. Bolševikų gi prievarta mobilizuoti raudonarmiečiai neturėjo jokios motyvacijos ir neretai net atsisakydavo žygiuoti pirmyn prieš lietuvius. Bolševikų fronto vadovybė galėjo pasitikėti tik komunistinėmis dalimis, bet jų buvo mažuma.
Kariuomenei pailsėjus, susitvarkius, sutelkus turimas pajėgas bei išteklius ir pasirengus lemiamoms kovoms I ir II brigadų dalims vyr. kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas 1919 m. rugpjūčio 22 d. telefonograma Nr. 101 įsakė nuo rugpjūčio 23 d. visu frontu pradėti puolimą ir užimti Daugpilį. Puolimas prasidėjo naktį iš rugpjūčio 23 į 24 d. I brigadai puolimo metu vadovavo K. Ladyga, o antrajai – St. Nastopka. Nepaisant gan stipraus bolševikų pasipriešinimo visame puolimo fronte Lietuvos kariams pavyko rugpjūčio 25 d. užimti Zarasus, o iki rugsėjo pradžios įsitvirtinti prie Dauguvos upės galutinai išvijus bolševikus iš Lietuvos teritorijos. Zarasų gyventojai Lietuvos karius sutiko su gėlėmis, o jų nuotaikas geriausiai atspindi O. Balbatienės išsakyti žodžiai: „Mes nežinojome iš džiaugsmo ką ir bedaryti, pamatę pirmą kartą gyvenime lietuvį karį. Tai buvo, atrodo, sapnas, o ne tikrovė. Lietuva kėlėsi, tapo laisva, nepriklausoma. Iš džiaugsmo tik verkėme.“
Zarasų operacija buvo didelis jaunos ir nepatyrusios kariuomenės laimėjimas prieš stiprų priešą. Kovų metu ypač pasižymėjo karininkai J. Laurinaitis, J. Variakojis, J. Butkus, M. Katche, K. Ladyga, J. Čaplikas ir daugelis kitų. Valstybės prezidentas A. Smetona 1919 m. rugsėjo 13 d. pasveikino vyriausiąjį kariuomenės vadą gen. S. Žukauską ir visas ginkluotąsias pajėgas su iškovota didele pergale ir padėkojo už Tėvynės išvadavimą iš bolševikų jungo. Daugelio karininkų ir kareivių žygiai buvo įvertinti aukštais valstybės apdovanojimais.
Netrukus po sėkmingos Zarasų operacijos pabaigos rugsėjo 11 d. Sovietų Rusija pasiūlė Lietuvai taikos derybas ir 1920 liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, kuria Rusija besąlygiškai pripažino Lietuvos valstybę. Kovos su bolševikais tęsėsi lygiai metus – nuo 1919 metų sausio iki 1920 metų sausio.
Nuotraukoje – lietuvių kulkosvaidininkai Dauguvos fronte, 1919 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka.
