Nustatydama ginkluotame konflikte dalyvaujančių asmenų, visų pirma karių, pareigas, tarptautinė humanitarinė teisė siekia kaip įmanoma sumažinti karo sukeliamas kančias ir praradimus, saugo tuos, kurie nėra arba nebėra karo veiksmų dalyviai, ir nustato apribojimus, taikomus kariavimo priemonėms ir būdams.
Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniais yra laikomi papročiai ir sutartinė teisė. Sutartinį tarptautinės humanitarinės teisės pagrindą sudaro 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijos ir keturios 1949 m. Ženevos konvencijos, jų 1977 ir 2005 m. papildomi protokolai ir kitos tarptautinės sutartys. Pirmoji tarptautinės humanitarinės teisės sutartis buvo priimta 1864 m. ir buvo skirta sužeistų ir ligonių karių padėčiai mūšio lauke pagerinti, ši sutartis pradėjo karo aukų apsaugos teisės – vadinamosios Ženevos teisės – raidą. 1899 ir 1907 m. Hagos taikos konferencijų metu buvo susitarta dėl karo papročių kodifikavimo tarptautinėmis sutartimis, kurios daugiausia buvo skirtos asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems karo veiksmuose. Vadinamoji Hagos teisė reglamentuoja karo veiksmų vedimo būdus ir metodus, taip pat ginkluotame konflikte dalyvaujančių valstybių ir neutralių valstybių teises ir pareigas.
Keturių 1949 m. Ženevos konvencijų ir jų 1977 m. papildomų protokolų tikslas yra apsaugoti konflikto aukas (civilius ir sužeistus ar karo belaisviais tapusius kombatantus), patekusias į priešiškos šalies rankas. Šios konvencijos įpareigoja jas pasirašiusias valstybes saugoti sužeistuosius, segančiuosius ir skęstančiuosius, medicinos personalą, greitosios pagalbos automobilius ir ligonines, konflikto šalys turi užtikrinti jų gydymą ir teikti pagalbą. Apsauga teikiama sužeistiesiems ir ligoniams tiek sausumoje, tiek jūroje (Pirmoji ir Antroji konvencijos). Trečioji konvencija nustato valstybių elgesį su karo belaisviais, Ketvirtoji – pareigą saugoti civilius, kurie nėra konflikto šalies ar okupuojančios valstybės piliečiai, atsidūrusius jos rankose, nuo blogo elgesio su jais ir prievartos, taip pat nustato karinės okupacijos režimo turinį.
1977 m. priimti du Ženevos konvencijų protokolai išplečia ir civilių, ir kombatantų apsaugos veikimo sritį, nustato leidžiamas karybos priemones ir kariavimo metodus tarptautiniuose ginkluotuose konfliktuose (Pirmasis protokolas), taip pat netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos režimą (Antrasis protokolas). 2005 m. priimtas Trečiasis papildomas protokolas įteisino Raudonojo Kristalo simbolį kaip religiškai neutralų apsaugos ženklą. Nuo 2007 m. Raudonojo Kristalo simbolį imta naudoti drauge su Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio ženklais.
Kitos įvairios tarptautinės sutartys (pvz., 1980 m. Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų (CCW), 1997 m. Otavos konvencija dėl priešpėstinių minų ir kt.) reguliuoja atitinkamus karybos metodus arba draudžia tam tikrų ginklų kūrimą, gamybą, saugojimą ar naudojimą. Į visiškai draudžiamų ginklų sąrašą įtraukti bakteriologiniai ir biologiniai, cheminiai ginklai. Draudžiami tam tikri įprastiniai ginklai, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, pvz., kai kurie padegamieji, apakinantys lazeriniai ginklai, minos-spąstai ir kt. Naujausios tendencijos – priešpėstinių minų ir kasetinių šaudmenų draudimas.
Atsakomybę už tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus nustato 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.
Lietuvos Respublika yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pagal daugumą tarptautinės humanitarinės teisės sutarčių, o tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas buvo priskirtas Krašto apsaugos ministerijos kompetencijai.
