Rugsėjo 8 dieną minime vieną svarbiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje – 510-ąsias Oršos mūšio metines. Šis mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. netoli Oršos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės istorijoje. Tuo metu jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama iškilaus Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, stojo į kovą su gausesnėmis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgomis, kurias vedė bojarinas Ivanas Čeliadninas.
Oršos mūšis buvo tiesioginis ilgalaikio konflikto, kilusio dėl Maskvos agresyvių ambicijų plėsti savo teritoriją į LDK žemes, tęsinys. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis aiškiai suprato Maskvos politiką, kuri buvo nukreipta į „rusų žemių rinkimą“ ir regioninės įtakos didinimą. Todėl buvo aišku, kad būtina sustabdyti Maskvos plėtimąsi ir atsiimti prarastas teritorijas, įskaitant Smolenską, kurį Maskva neseniai buvo užėmusi.
Pagal to meto šaltinius, apie 30–35 tūkstančiai Lietuvos ir Lenkijos karių sugebėjo sutriuškinti apie 80 tūkstančių Maskvos karių. Nors istorikai dažnai peržiūri šiuos skaičius ir mažina Maskvos kariuomenės dydį, aišku, kad Maskvos pajėgos buvo žymiai didesnės už jungtinės LDK ir Lenkijos kariuomenės pajėgas. Nepaisant to, LDK ir Lenkijos pajėgos pasiekė įspūdingą pergalę, kuri ne tik sustabdė Maskvos agresiją, bet ir stipriai paveikė regioninę politiką.
Svarbiausi šios pergalės laurai priskiriami jungtinės kariuomenės vadui LDK didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, kuris dažnai vadinamas Rusios ar Lietuvos Scipionu, taip prisimenant vieną garsiausių senovės Romos karvedžių, Hanibalo ir Kartaginos nugalėtoją Scipioną Afrikietį (235-183 m.pr.m.e.). Ostrogiškio asmenybę ypatingai išryškina ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai: 1500 metų liepos 14 dienos mūšyje Smolensko žemėje ties Vedroša jis pateko į maskvėnų nelaisvę, kurioje išbuvo net septynerius metus. Per ši laiką Maskvos valdovai – Ivanas III, ir vėliau jo sūnus Vasilijus III – bandė jį pervilioti į savo pusę. Tačiau Konstantinas Ostrogiškis, kilęs iš Ukrainos Voluinės žemių, genealogiškai pagal tėvo liniją iš Riurikaičių, o pagal motinos liniją – Gediminaičių (jo motina buvo Bielsko kunigaikštytė, Kijevą valdžiusio Vladimiro Algirdaičio sūnaus Ivano Bielskio dukra) nepasidavė priešų vilionėms. Priešingai, apgalvojęs taktinį sprendimą ir pasinaudojęs maskvėnų pasitikėjimu, pabėgo iš nelaisvės. Šis drąsus veiksmas tapo simboliu parodyti, kur yra jo tikroji tėvynė, ir kad Maskvos ir Kijevo Rusios keliai jau seniai yra išsiskyrę, o lemiamą vaidmenį šioje istorijoje vaidina Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Vilnius.
Oršos mūšis buvo reikšmingas karo meno istorijai: jo metu pirmą kartą dalyvavo įvairios sąjungininkų kariuomenės rūšys – kavalerija (lengvoji ir sunkioji), pėstininkai ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir artilerija – leidusios pasiekti pergalę. Ostrogiškis puikiai koordinavo jungtinės kariuomenės padalinių veiksmus: sklandus ir efektyvus veiksmų derinimas buvo esminis, siekiant vieningos ir veiksmingos kovos eigos.
Konstantinas Ostrogiškis buvo patyręs karvedys, puikiai išmanantis tiek savo jungtinės kariuomenės, tiek Maskvos pajėgų galimybes ir silpnybes. Jo žinios ir patirtis leido efektyviai planuoti ir vykdyti mūšio strategijas. Ostrogiškis parengė išsamų planą, kuris apėmė įvairius galimus scenarijus ir numatė atsakomąsias priemones, leidžiančias tinkamai reaguoti į priešo veiksmus. Šis gebėjimas numatyti ir prisitaikyti buvo esminis veiksnys, prisidėjęs prie pergalės. Ostrogiškis pasirinko tinkamą mūšio lauką ir efektyviai organizavo kariuomenės persikėlimą per Dnieprą: kai kurios kariuomenės dalys surado brastą ir perbrido upę, o kitos pasinaudojo laikinu pantoniniu tiltu, pastatytu iš rąstų ir valčių.
Tuo tarpu Maskvos kariuomenės vadas bojarinas Ivanas Čeliadninas, turėdamas žymiai gausesnes pajėgas, nusprendė laukti, kol visa LDK kariuomenė persikels per Dnieprą, manydamas, kad tai palengvins jo užduotį – sumušti lietuvius ir lenkus vienu galingu smūgiu. Tačiau šis sprendimas pasirodė esąs klaida. Nors iš pradžių atrodė racionalu, Čeliadnino taktika leido Lietuvos karvedžiui Ostrogiškiui pergrupuoti savo pajėgas ir pasiruošti efektyvesnei gynybai.
Rugsėjo 8 d. rytą prasidėjusiame lemiamame mūšyje, trukusiame „nuo antros valandos popiet iki saulės laidos“, LDK ir Lenkijos jungtinė kariuomenė įrodė savo pranašumą, naudodamasi gudrumu ir taktiniais sprendimais. Ostrogiškis sumaniai panaudojo apgaulingą atsitraukimo manevrą, siekdamas suklaidinti priešą ir įvilioti jį į spąstus: Maskvos kariuomenė pateko į uždarą vietą tarp eglyno ir skardžio, kur buvo paslėpti artilerijos pabūklai. Šis manevras leido jungtinėms LDK ir Lenkijos pajėgoms efektyviai užpulti ir sutriuškinti Maskvos kariuomenę: daugelis jos karių žuvo kruviname mūšyje, o svarbiausi vadai ir nemažai karių buvo paimti į nelaisvę. Oršos mūšis buvo reikšmingas LDK ir Lenkijos sąjungos triumfas prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę, turėjęs ilgalaikę įtaką visos Europos geopolitikai.
Oršos pergalė buvo ypač svarbi: kuriam laikui buvo sustabdytas maskvėnų veržimasis į LDK gilumą ir tuo pačiu į Vakarus. Tai buvo strategiškai svarbus momentas, kai LDK ir Lenkija parodė, jog jos yra Vakarų civilizacijos ir katalikybės bastionas rytuose. Pasiekta šlovinga pergalė suteikė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam naujas galimybes veikti Vidurio ir Rytų Europos politinėje ir diplomatinėje erdvėje. Siekdama išgarsinti šią neeilinę pergalę Europoje, Jogailaičių diplomatija pradėjo didelio masto propagandinę kampaniją tarptautiniu lygmeniu. Valdovo Žygimanto Senojo vardu buvo siunčiami laiškai Europos valdovams, popiežiui, broliui Vengrijos karaliui Vladislovui, kuriuose pabrėžta Oršos mūšio svarba ir triumfo reikšmė. Tai padėjo sužlugdyti Habsburgų sąjungą su Maskvos valstybe, nukreiptą prieš Jogailaičių dinastiją, kuri tuo metu tvirtai laikėsi Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos sostuose. 1515 metais Vienos kongrese Habsburgai savo santykius su Jogailaičiais išsprendė diplomatinėmis priemonėmis. Vakarų Europoje pradėjo formuotis Maskvos, kaip agresyvios ir civilizuotoms krikščionių šalims priešiškos valstybės, įvaizdis.
Pergalės triumfas buvo iškilmingai paminėtas ir Vilniuje – nuo Aušros Vartų iki Katedros nusidriekęs pergalės kelias tapo ne tik miesto, bet ir visos Europos dėmesio centru.
Ostrogskio pergalė turėjo ne tik karinę, bet ir kultūrinę reikšmę. Kaip įtakingas stačiatikių krikščionybės pasekėjas, jis įtvirtino savo pozicijas ne tik mūšio lauke, bet ir LDK konfesinėje erdvėje. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad net Vilniuje, kur jau seniai buvo draudžiama statyti naujas stačiatikių bažnyčias, Ostrogiškis gavo iš valdovo išskirtinę privilegiją – leisti pastatyti dvi naujas šventoves – vieną Švč. Trejybės garbei, kitą – Šv. Mikalojaus garbei. Šios naujos cerkvės tapo ne tik religijos, bet ir kultūros simboliais, ženklinančiais stačiatikių buvimą ir jų įtaką Lietuvos visuomenėje. Ostrogiškio veiksmai prisidėjo prie kultūrinio paveldo išsaugojimo ir stačiatikių bendruomenės stiprinimo, o jo laimėjimai šioje srityje rodo, kad kultūrinė ir dvasinė įtaka gali būti ne mažiau svarbi už karinę pergalę.
Per šimtmečius Oršos mūšis išliko gyvas LDK tautų istorinėje atmintyje. Jis buvo aprašytas metraščiuose, senojoje literatūroje, amžintas daugybėje paveikslų ir kitų meno kūrinių. Šiandien Oršos mūšio metinės mums primena ne tik istorines peripetijas, bet ir pabrėžia tautos vienybės bei strateginės išminties svarbą, kuri leido mažesnėms jėgoms nugalėti daug stipresnį priešą.
Taigi, pasitikdami Oršos mūšio 510-ąsias metines, mes privalome neleisti praeities įvykiams nugrimzti užmarštyje ir suvokti šio mūšio svarbą ne tik Lietuvos, bet ir platesnės regiono istorijos kontekste. Tai puiki proga prisiminti mūsų daugiakultūrės tautos didingą praeitį ir įvertinti, kaip tokie istoriniai įvykiai formavo dabartį.
VU Istorijos fakulteto doc. dr. Genutė Kirkienė
