Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną – lygiai prieš 80 metų okupantai ir jiems talkinę kolaborantai šalyje pradėjo masinius trėmimus. „Taip okupantai pradėjo suplanuotą didelį lietuvių tautos valymą“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Prisimenant Lietuvos patirtas netektis, ministras papasakojo ir apie tai, ką birželio 14-oji reiškia Lietuvos kariuomenei.
„Birželio 14-oji Lietuvos kariuomenei reiškia tą patį, kaip ir visai Lietuvos visuomenei, visai Lietuvos valstybei. Tai buvo didžioji tremčių diena civiliams žmonėms, bet ir didžiųjų netekčių diena Lietuvos kariškiams. 1941-aisiais metais, ir birželio 14-ąją, ir prieš tai, ir po to, į Sibirą pateko šimtai Lietuvos karių. Į Norilsko lagerius buvo išgabenta tūkstančiai karinininkų, karių, puskarininkų“, – sako A. Anušauskas.
Anot ministro, Lietuvos kariuomenės netektys trėmimų metu buvo milžiniškos, o į Sibirą patekusių karių likimas buvo tragiškas. Dauguma jų išlaisvinimo nesulaukė – į Lietuvą sugrįžo vos vienas iš dešimties.
„Lietuvos kariuomenė kartu su visa lietuvių tauta prisimena, kad birželio 14-oji atnešė didžiules netektis. Represuoti, suimti, išsiųsti iš Lietuvos buvo šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių. Tai buvo planai, kurie galiausiai buvo pradėti realizuoti birželio 14-ąją.
Vis dėlto tai buvo tik dalis to kuriamo juodojo scenarijaus. Iš tikrųjų iš Lietuvos turėjo būti išgabenta, ištremta ir greičiausiai nužudyta dar daugiau žmonių, tačiau sutrukdė prasidėję karo veiksmai. Lietuvių tauta tuo metu net negalėjo sužinoti, kokie patys drastiškiausi planai buvo gimę Antano Sniečkaus, Justo Paleckio ir kitų okupantų pagalbininkų galvose“, – pasakoja A. Anušauskas.
Krašto apsaugos ministras teigia, kad Lietuvos kariškiai okupantų buvo vertinami kaip patys nepatikimiausi žmonės, todėl jie buvo sekami, persekiojami, atleidžiami iš darbų, paleidžiami iš kariuomenės.
„Tik trečdalis Lietuvos kariuomenės buvo perrengta kitomis uniformomis. Kariams buvo duoti kiti skiriamieji ženklai, bet net ir tokiu atveju jie buvo laikomi nepatikimais. Vos prasidėjus karo veiksmams, tie Lietuvos kariai išsivadavo, nusiplėšė primestus okupantų ženklus ir sugrįžo į sąlyginai laisvą gyvenimo būtį, nes prasidėjo nauja okupacija. Iš Lietuvos karių, kurie 1940-1941 metais išgyveno, vėliau formavosi žmonės, kurie vadovavo mūsų pokarinei rezistencijai“, – atskleidžia istorikas.
Vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kai lietuvių tauta turėjo kovoti dėl išlikimo, A. Anušauskas aprašė savo knygoje „Raudonasis teroras“. Autorius sako, kad itin žiaurus raudonasis teroras įsiplieskė prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje. Šimtai žmonių tuomet buvo žudomi be gailesčio, be jokių teismų.
„Pirmiausia šis raudonasis teroras palietė žmones, kurie buvo įkalinti kalėjimuose. Jie buvo vežami į Minsko kalėjimą, tačiau didelė dalis jų pakeliui buvo nužudyti. Tarp nužudytųjų buvo Lietuvos inteligentai, kariai, policininkai, saugumo darbuotojai. Okupantai juos laikė žmonėmis, kuriuos reikia evakuoti „pagal pirmąją kategoriją“. Tai reiškė – nužudyti“, – pasakoja ministras A. Anušauskas.
Pasak pašnekovo, tuometinei dviejų milijonų tautai patirta 21 tūkst. žmonių netektis reiškė labai daug. Didžioji netekčių dalis – Lietuvos elitas. Tai buvo žmonės, auklėti Lietuvos aukštosiose mokyklose: mokytojai, inteligentai, rašytojai, kunigai, policininkai, kariai ir karininkai. Būtent šių žmonių sunaikinimas nulėmė tai, kad 1940-1941 metais didelė dalis Lietuvos visuomenės buvo sutrikusi, nežinojo, kaip elgtis. Žmonės, kurie galėjo parodyti kryptį, buvo nužudyti, ištremti arba įkalinti lageriuose.
A. Anušauskas įsitikinęs, jog 1941-ųjų birželio 14-ąją mūsų tautos patirtą tragediją atsiminti yra privalu, o visų pirma todėl, nes tai buvo tik kančios pradžia. Ministras tikina, kad kiekvienas lietuvis patirtas netektis turi suvokti labai aiškiai.
„Paskutinieji žmonės ištremti 1953 metais, o lietuviai buvo žudomi ir toliau, vienas paskutinių partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metais, paskutinis partizanas žuvo dar vėliau. Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu ir partizaninio pasipriešinimo metu neteko vieno milijono žmonių bei kaip tauta, kaip valstybė tą skaudžiai išgyveno. Mes tas netektis jaučiame iki šiol.
Milijonas žmonių, iš kurių 300 tūkst. lietuvių, patekusių į Sibirą, nužudytų ten arba Lietuvoje, galėjo tapti mokslininkais, mokytojais, kūrėjais, tačiau likimas ir okupantai buvo negailestingi. Patirtos netektys žymi ribą, kurią turime suvokti labai aiškiai: savo valstybę, savo tautą turime ginti bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis.
Lietuvos valstybės gynyba mūsų įstatymuose įtvirtinta kaip besąlygiška – mes ginsimės bet kokiu atveju ir naujai okupacijai prasidėti neleisime“, – patikino ministras A. Anušauskas.
KAM/A.Pliadžio nuotr.