Gegužės 6 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje bus minimos 1941 metų birželio ginkluoto sukilimo organizatoriaus ir vadovo generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus 100-osios gimimo metinės.
Renginį organizuoja Krašto apsaugos ministerija, Vilniaus įgulos karininkų ramovė ir Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjunga.
Minėjimo pradžia – 16 val.
Vytautas Bulvičius gimė 1908 m. gegužės 5 d. Kunigiškiuose, Vilkaviškio apskrityje. 1925 m. baigęs Vilkaviškio gimnaziją V. Bulvičius įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1927 m. rugsėjo 7 d. jis baigė Karo mokyklos IX laidą. Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir paskirtas į 9 pėstininkų LK Vytenio pulką, dislokuotą Marijampolėje. 1928 m. rugsėjo 25 d. V. Bulvičius buvo perkeltas į Šarvuočių rinktinę, dislokuotą Kaune. Tais pačiais metais jis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1929 m. lapkričio 23 d. V. Bulvičius buvo pakeltas į vyr. leitenantus. 1931 m. kovo 31 d. jis buvo perkeltas į Karo mokyklą. 1933 m. vasario 1 d. V. Bulvičius baigė VD karininkų kursų Kulkosvaidžių skyriaus I laidą, o lapkričio 23 d. buvo pakeltas į kapitonus.
1934 m. V. Bulvičius vedė Mariją Danevičiūtę. 1935 m. vasario 11 d. Vytautui ir Marijai Bulvičiams Kaune gimė duktė Laimutė, o 1937 m. balandžio 15 d. – antroji duktė Dalytė.
1937 m. birželio 28 d. V. Bulvičius baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo II laidą. Jam buvo suteiktas generalinio štabo karininko statusas, perkeltas į Kariuomenės štabą ir paskirtas Mokymo dalies karininku. Kartu jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto valstybės karinio rengimo lektorius, studentams dėstė karinio rengimo kursą. 1937 m. rugsėjo 8 d. V. Bulvičius buvo pakeltas į generalinio štabo majorus. 1938 m. vasario 16 d. jis apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1939 m. V. Bulvičius parengė ir išleido knygą „Karinis valstybės rengimas”. Jis daug rašė karine ir patriotine auklėjamąją tematika žurnale „Mūsų žinynas”. 1940 m. balandžio 29 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu už straipsnius „Kardo” žurnale karine tematika V. Bulvičius buvo apdovanotas. 1940 m. kovo 26 d.–liepos 19 d. jis buvo komandiruotas į 1 pėstininkų DLK Gedimino pulką.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą V. Bulvičius liepos 19 d. buvo komandiruotas Kariuomenės štabo I (Rikiuotės) skyriaus viršininko žinion. Sovietams likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. rugsėjo 16 d. jis paskirtas Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos (DVRA) Pėstininkų karo mokyklos Vilniuje dėstytoju, o spalio 24 d. Pabaltijo ypatingosios karo apygardos slaptu įsakymu Nr.067 – paskirtas naujai formuojamo RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos valdybos (štabo) operatyvinio skyriaus viršininko padėjėju. Kartu ėjo antraeiles pareigas – Vilniaus universitete dėstė studentams karinį rengimą.
Kadangi V. Bulvičiaus šeima gyveno Kaune, tai ir jis pats ten dažnai lankydavosi. Būdamas Kaune jis susitikdavo su antisovietinio pogrindžio atstovais. Stebėjo 1940 m. spalio 9 d. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrimą Kaune. Sekdamas kauniečiais, V. Bulvičius netrukus pradėjo kurti antisovietinę pasipriešinimo organizaciją Vilniuje, kuri Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo atveju galėtų organizuoti Lietuvoje karinį sukilimą. Ši organizacija – V. Bulvičiaus grupė – buvo įkurta 1940 m. spalio 10 d. ir vėliau pavadinta LAF Vilniaus štabu.
Artimiausiais V.Bulvičiaus padėjėjais rengiant karinį sukilimą tapo Generalinio štabo kapitonas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos štabo operatyvinio (operacijų) skyriaus viršininko padėjėjas (pavaduotojas) priešlėktuvinės apsaugos reikalams Juozas Kilius ir civilis – advokatas Aleksandras Kamantauskas. Kaip dabar žinoma, į V. Bulvičiaus grupės veiklą daugiau ar mažiau buvo įtraukta apie 30 Lietuvos patriotų.
Svarbiausias V.Bulvičiaus ir jo grupės uždavinys buvo prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui surengti patikimų RA 29 ŠTK karių sukilimą. Tuo klausimu buvo dažnai renkamasi ir tariamasi. Po ilgų diskusijų buvo nutarta prasidėjus karui Korpuso kariams iš Vilniaus mažais būreliais pasitraukti į Valkininkų miškus, o provincijoje dislokuotoms dalims – vykti į artimiausią mišką, čia išsisklaidyti ir veikti kaip partizanams.
Sovietinis saugumas gana greitai aptiko šios pogrindinės V. Bulvičiaus grupės pėdsakus. NKVD pradėjo 20 asmenų, bent kiek susijusių su karinio sukilimo pogrindžiu, areštus.
1941 m. birželio 9 d. naktį V. Bulvičius iš Pabradės vasaros poligono buvo iškviestas į Varėnos poligoną, kur pakeliui RA 29 ŠTK Ypatingo skyriaus (NKVD) darbuotojų buvo suimtas.
1941 m. birželio 22 d. paryčiais prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas sumaišė visus tolesnius čekistų planus. Birželio 24 d. paryčiais čekistai iš Vilniaus geležinkelio stoties prievarta etapavo į sovietinės Rusijos gilumą apie 20 vagonų su kaliniais, tarp kurių buvo ir V.Bulvičius. Liepos 3 d. ešelonas su kaliniais atsidūrė Gorkyje (Žemutiniame Novgorode). Liepos 9 d. V. Bulvičius buvo išvežtas į Gorkio NKVD kalėjimą, kur jam buvo paskelbtas nuosprendis – sušaudyti. Jo palaidojimo vieta nežinoma. Manoma, kad šalia kalėjimo esančiose Bugrovskojės kapinėse.
1997 m. lapkričio 19 d. Vytautas Bulvičius Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Parengta pagal dr. Juozo Jankausko, LSS, inf.
