Rugsėjo 22 d. minimos pergalingo Saulės mūšio 770-osios metinės. Pamūšyje (Pakruojo r.) vyksiančiame Baltų vienybės dienos ir Saulės mūšio, istorinės žemaičių pergalės prieš kalavijuočius, 770-ųjų metinių minėjime dalyvaus Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai. Šventės metu kariai atliks parodomąją programą.
Apie mūšį
1236 metais kalavijuočiai surengė didelį žygį į pagonišką Lietuvą. Ties Šiauliais įvyko mūšis kuriame vokiečiai patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Lietuvos valstybė tuo metu dar tik formavosi.
XII a. susidarė pakankamai palankios sąlygos Lietuvos valstybei kurtis. Ankstesniais laikais lietuvių gentis, palyginti su kai kuriomis kitomis baltų gentimis, buvo gana izoliuota nuo išorinio poveikio ir neturėjo galimybių, kaip kad prūsai ar kuršiai, palaikyti prekybinių ryšių su Vakarų šalimis, nes neturėjo priėjimo prie Baltijos jūros. Tai paskatino lietuvius imtis grobiamųjų žygių prieš turtingesnius kaimynus. Karinį potencialą teko didinti ir dėl Kijevo Rusios sustiprėjimo ir plėtimosi. Lietuviams iškilo grėsmė patekti pastarosios priklausomybėn. Tačiau XII a. pradžioje Kijevo Rusia suskilo ir nebeteko politinės reikšmės. XII a. Lietuvą supo silpni kaimynai, Lenkija taip pat buvo susiskaldžiusi, o kitos baltų gentys buvo lietuvių grobiamųjų žygių objektas. XII–XIII a. lietuvių kariaunos pasiekdavo Estiją ir Kareliją, Lenkijos gilumą, šių dienų Šiaurės Ukrainą. Lietuvių genties organizacija, kuri buvo būtina sėkmingai vykdyti karo žygius, leido pradėti kurti valstybę pajungiant savo valdžion kitas baltų gentis.
XIII a. pradžioje besikuriančios Lietuvos valstybės egzistencijai ėmė grėsti didelį mastą pasiekusi vokiečių ekspansija į rytus. 1202 m. Dauguvos žiotyse (dabartinėje Latvijos teritorijoje) buvo įkurtas Livonijos (kalavijuočių) ordinas. Baltų žemes pradėjo kolonizuoti vokiečių riteriai, ten gyvenusios baltų gentys nepajėgė jiems priešintis. 1230 m. prūsų žemėse ėmė veikti kryžiuočių ordinas. Šios jėgos siekė kolonizuoti ir germanizuoti visą rytų Pabaltijį. Tuo metu krikščioniškojoje Europoje buvo įsigalėjęs prievartinio pagonių krikštijimo principas. Pagonių valdovas neturėjo teisės savarankiškai priimti krikšto ir pakrikštyti savo tautą. Pirmiausia pagonys turėjo būti nukariauti ir tik tada pakrikštyti. Tai, žinoma, sutapo su vokiečių kolonijiniais siekiais baltų žemėse.
Pirmiausiai susikirto lietuvių ir kalavijuočių interesai Padauguvio žemėse. 1236 m. popiežius paskelbė kryžiaus žygį į Lietuvą. Apie 2000 kryžininkų atvyko iš Saksonijos. Tų metų rudenį kalavijuočių ordino magistro Folkvino vadovaujama (apie 3000 vyrų) kariuomenė įsiveržė į Šiaulių žemę. Nuniokoję kunigaikščio Vykinto žemes vokiečiai ėmė trauktis, tačiau netikėtai užklupti žemaičiai spėjo per kelias dienas surinkti pakankamai jėgų (apie 3-4 tūkst.). Jie pastojo kelią kalavijuočiams kažkur į pietvakarius nuo Šiaulių. Mūšis prasidėjo rugsėjo 22 dienos ryte. Vietovė buvo pelkėta, ir sunkioji vokiečių raitija negalėjo efektyviai veikti, be to, kalavijuočiai buvo apimti panikos. Mūšis baigėsi visišku kalavijuočių sutriuškinimu. Žuvo pats magistras, 48 ordino riteriai ir beveik 2000 kryžininkų.
XIII a. lietuvių kariai susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, lietuviai tolimame mūšyje dažniausiai naudodavo tik svaidomas ietis. Kovojant su techniškai žymiai pranašesniu priešu reikėjo didelio išradingumo. Saulės mūšio atveju sėkmę greičiausiai lėmė vykusiai pasirinkta sunkiai ginkluotam priešui nepalanki vietovė.
Saulės mūšis kalavijuočių ordinui buvo lemtingas – po tokios katastrofos ordinas nustojo gyvuoti kaip savarankiškas politinis vienetas ir tapo kryžiuočių ordino dalimi. Susvyravo vokiečių valdžia Livonijoje, sukilo ir kuriam laikui išsivadavo kuršiai. Lietuva galėjo tęsti valstybingumo kūrimą, nes buvo panaikinta grėsmė iš šiaurės, kėlusi pavojų dar galutinai nesusiformavusiai valstybei.
