Šiemet minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, turėtume prisiminti ir Salacgryvos jūrinį mūšį – prieš 400 metų įvykusį mūšį, kurį galime laikyti Lietuvos karo laivyno kovinės istorijos pradžia.
1609 m. kovo mėnesį Lietuos didžiosios kunigaikštystės etmonas J. K. Chodkevičius su savo kariauna užėmė Piarnu miestą (dabartinė Estija), kur paėmė du vidutinio dydžio karo laivus ir keletą didvalčių-botų. Suprasdamas, kad be laivyno neapsieis, etmonas apginklavo artilerija kelis pasamdytus olandų ir anglų pirklių laivus, pėstininkus pavertė jūreiviais ir sukūrė improvizuotą flotilę.
Su šia flotile etmonas J. K. Chodkevičius pasirinko to meto jūrų taktikos naujovę – naktinę ataką su branderiais, degių medžiagų prikrautais mažais laivais. Įgula branderį priplukdydavo pavėjui kaip galima arčiau priešo, padegdavo ir palikdavo jį degantį, nuo kurio ugnis persimesdavo į priešo laivą.
Švedų eskadra, nejausdama pavojaus, stovėjo Salių uoste Salacos upės žiotyse (dabartinė Salacgryva, Latvijos teritorija).
1609 m. naktį iš kovo 23-osios į 24-ąją J. K. Chodkevičiaus organizuotiems branderiams pavyko nepastebėtiems įplaukti į Salių uostą ir padegti du švedų laivus. Gaisrams šviečiant flotilė atidengė artilerijos ugnį. Netekę dviejų laivų, nepriimdami mūšio, švedai pakėlė inkarus ir apšaudomi paliko uostą.
Ilgą laiką Salių pergalė istorikų buvo priskiriama tik lenkų laivynui, tačiau tai buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės flotilės, sukurtos ir vadovaujamos didžiojo Lietuvos etmono, veiksmai, kuriuos reikėtų laikyti ir Lietuvos karo laivyno kovinės istorijos pradžia.
Informaciją pagal atsargos flotilės admirolo Raimundo Baltuškos surinktus istorinius duomenimis parengė Karinių jūrų pajėgų viešųjų ryšių karininkas vyresnysis leitenantas Antanas Brencius.
Mūšis ties Saliais. Branderių uždegti švedų laivai. E. Malinausko paveikslo fotografija.
