Birželio 20 d. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė dalyvavo Aukštuosiuose Paneriuose vykusiame minėjime, skirtame 1831 m. sukilimo 180-osios metinėms, ir teigė, kad tolimi 1831-ieji yra artimi mūsų dienų gyvenimui dviem svarbiais aspektais.
„Tų dienų įvykiai padeda suvokti lietuvių ir lenkų kaimynystės reikšmę, primena, kaip svarbu vienytis atpažįstant ir įveikiant bendras grėsmes“, – kalbėjo ministrė.
Pasak jos, šiais metais minime ir Emiliją Pliaterytę, kurios gyvenimas naujai iškyla naujųjų kartų sąmonėje.
„Jai likimas lėmė trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Svarbu pabrėžti, kad net praėjus keliems šimtmečiams nuo jos gimimo, šį vardą pagarbiai taria ne vienos tautos žmonės. Istoriniai pasakojimai liudija, kad ji pateisina savo vardo, Emilija – tai veržli, nepralenkiama – prasmę”, – sakė R. Juknevičienė.
„Pats geriausias paminklas sukilėlių kovai būtų, ir tikiu, yra, jei lietuviai ir lenkai suprastų, kad esame surišti ne tik bendra istorija, bet ir būsimais svarbiais darbais. Kad tie, kurie tada norėjo ir dabar tebenori valdyti mūsų žemes ir protus, nerastų nei paramos, nei džiaugsmo mums kivirčijantis. Džiaugiuosi, kad už kraštų gynybą atsakingi žmonės, kariai tai puikiai supranta”, – pažymėjo krašto apsaugos ministrė.
Renginyje kartu dalyvavo Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas gen.mjr. Jonas Vytautas Žukas, Lenkijos ambasadorius Januszas Skolimowskis (Janusz Skolimowski), lenkų bendrijos Lietuvoje atstovai, taip pat Emilijos Pliaterytės draugijos, Emilijos Pliaterytės mokyklos, Lietuvos šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų nariai.
Žuvusius 1831 m. sukilimo dalyvius pagerbė ir minėjime dalyvavę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių Garbės sargybos kuopų kariai.
Minėjimo metu Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lenkijos ambasados atstovai Auštuosiuose Paneriuose prie monumento 1831 m. sukilimui ir žuvusiems „Už Jūsų ir mūsų laisvę“ atminti padėjo gėlių vainikus 600 kovose už Vilniaus išvadavimą žuvusiems sukilėliams. Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėlių ir netoliese esančiose kapinaitėse, kur palaidoti 364 mūšyje žuvę rusų kariai.
Apie 1831 m. sukilimą:
1831-ųjų pavasarį visa Lietuva sulaikiusi kvapą sekė audringus įvykius Žemaitijoje, kur bajorija, valstiečiai ir miestelėnai metė iššūkį reakcingiausiai Europos valstybei – caro Nikolajaus I valdomai Rusijai. Žengti šį ryžtingą žingsnį paskatino revoliuciniai įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje. 1830 m. liepos 27–29 d. paryžiečiai nuvertė nekenčiamą Burbonų dinastiją, o rugpjūčio 25 d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Tų pačių metų lapkričio 29 d. sukilusi Lenkijos Karalystės kariuomenė pabandė nusikratyti Rusijos imperijos globos.
1831 m. kovo 25 d. Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplito visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai pradėjo puldinėti miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdė pašto komunikacijoms.
Birželio pradžioje į Lietuvą įžengė sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12000 karių. Jam vadovavo divizijos generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus jis sukilimo vadovybės buvo patvirtintas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje. Atskiriems daliniams, kuriuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių, vadovavo generolai Dezideras Chlapovskis (Dezydery Chlapowski), Henrikas Dembinskis (Henryk Dembiński) ir Pranciškus Rolandas (Franciszek Rohland). Atvykus lenkų kariuomenei, imta reorganizuoti lietuvių sukilėlių dalinius ir kurti naujus pėstininkų ir kavalerijos pulkus.
Sukilimui malšinti Lietuvoje buvo dislokuota Rusijos imperijos rezervinė armija, pakeitusi jėgų santykį sukilėlių nenaudai. Birželio 19 d. Panerių kalvose galutinai žlugo sukilėlių viltys išvaduoti Lietuvos sostinę. Div. gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių prie Kauno, Šiaulių, Kuršėnų pamažu traukėsi Prūsijos Karalystės link. Liepos 9 d. Kuršėnuose įvykusiame sukilėlių vyriausiojo štabo posėdyje buvo priimtas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą. Vienintelis brg. gen H. Dembinskis atsisakė internuotis ir pasuko Lenkijos Karalystės link. Jo vadovaujamas 3830 karių dalinys, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, sumaniai manevruodamas prasiveržė iš priešo užnugario ir rugpjūčio 3 d. sėkmingai pasiekė Varšuvą. Čia jis toliau tęsė kovą iki pat sukilimo pabaigos.
Nors sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje pasibaigė pralaimėjimu, tačiau tai nepalaužė tikėjimo, kad kada nors pavyks išsivaduoti iš svetimos valdžios jungo ir atkurti valstybingumą. ( Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija).
Daugiau apie sukilimą: http://www.kam.lt/lt/1831_m._sukilimas.html
Alfredo Pliadžio nuotraukos
