Visuomenei susiduriant su įtampa dėl saugumo situacijos, pasikeitusių geopolitinių aplinkybių, o dabar jau ir su realiai gaunant pranešimus apie galimą pavojų, kyla natūralus klausimas – kaip adekvačiai reaguoti į grėsmes ir nepasiduoti panikai?
Naujausioje tinklalaidėje „KAS ir KAM“ psichologė, atsargos majorė, Lietuvos karo akademijos dėstytoja dr. Rosita Kanapeckaitė sako: svarbiausia ne bandyti kontroliuoti tai, ko negalime, o pasirūpinti tuo, kas priklauso nuo mūsų.
„Nerimas visada yra apie ateitį. Jis atsako į klausimą: o kas jeigu? Tačiau dažnai bandome šiandien išspręsti situacijas, kurių dar nėra – ir gali būti, kad jų niekada nebus“, – sako ji.
Gavus perspėjimo žinutę – ne improvizuoti, o veikti
Pasak R. Kanapeckaitės, gavus perspėjimą apie realų pavojų svarbiausia laikytis taisyklių, vykdyti gautus nurodymus ir savo elgesiu nekurti papildomo chaoso.
„Gaunamoje žinutėje parašyta, ką daryti. Vadinasi, tą ir reikia daryti. Ir jei nurodyta eiti į priedangą, einame į priedangą. Tokiose situacijose labai svarbu pasitikėti sistema ir nevirsti dar vienu nerimo šaltiniu sau ar aplinkiniams“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, ypač svarbu iš anksto būti aptarus veiksmų planą su šeima – ką daryti ir žinoti vaikams mokykloje, tėvams darbe, kaip susisiekti ir kaip elgtis, jei ryšys nutrūktų.
„Vaikams reikia aiškiai pasakyti: jei gaunamas perspėjimas, klausyk mokytojo ar auklėtojo. Tėvų panika neturėtų persikelti į mokyklos koridorius“, – įsitikinusi R. Kanapeckaitė.
Kada pasiruošimas tampa perdėtu nerimu?
Psichologė primena: budrumas yra reikalingas, tačiau jis neturėtų virsti katastrofinių scenarijų kūrimu ir nuolatiniu nerimu.
„Kartais, kai nerimaujame, galvoje sukuriame visą serialą su pačiomis blogiausiomis pabaigomis. Atrodo, kad jei daug nerimausime, tarsi būsime labiau pasiruošę. Tačiau realybėje joks nerimo kiekis problemos neišsprendžia ir pasiruošimo nepadidina“, – pabrėžia psichologė.
Anot jos, viena svarbiausių taisyklių – atpažinti tą momentą, kai mintys ima neproduktyviai suktis ratu.
„Reikia stabtelti ir savęs paklausti: ar aš dabar sprendžiu realią problemą, ar tik kuriu scenarijus? Kai pagauni save tame procese, verta sustoti ir grįžti prie racionalaus mąstymo. Katais juokais sakau, kad reikia galvoje skambančią radijo programą Nerimas FM perjungti į programą „Racionalus mąstymas“, – pavyzdį pateikia R. Kanapeckaitė.
Informacijos perteklius nerimą tik stiprina
Didelę dalį nerimo šiandien kuria ne tik pačios grėsmės, pasikeitusi geopolitinė situacija, bet ir nuolatinis informacijos srautas.
„Dėl vienos, kad ir tikrai svarbios temos gali būti sukurta dešimtys antraščių, kurios iš tiesų tik kartoja tą patį skirtingais kampais. Jei skaitai viską iš eilės, pradeda atrodyti, kad pasaulis – vien pavojai“, – sako R. Kanapeckaitė.
Tokiame informaciniame triukšme smegenys greit pavargsta, sudirgsta, todėl ji rekomenduoja sąmoningai riboti informacijos vartojimą, ypač prieš miegą ir vos pabudus.
„Valanda prieš miegą ir valanda ryte be socialinių tinklų būtų labai gera higiena smegenims. Taip pat svarbu žinoti, kas konkrečiai man padeda stabilizuotis, nurimti. Vienam padeda sportas, kitam humoras, trečiam pokalbis, o ketvirtam ritmingas kvėpavimas. Ir tereikia žinoti, kas tinka man“, – rekomenduoja psichologė.
Nauja realybė – ne priežastis panikai
R. Kanapeckaitė neslepia: gyvename kitokiame saugumo kontekste nei prieš dešimtmetį, tačiau tai nereiškia, kad reikia gyventi su nuolatinio pavojuje.
„Mes gyvename šalia karo ir turime tokius kaimynus, kokius turime. Tai papildomas streso šaltinis, bet mes nuo jo nepabėgsime. Klausimas ne ar tai teisinga, o kaip su tuo gyvename“, – įsitikinusi psichologė.
Anot jos, svarbu ne po kiekvienos naujos krizės ieškoti kaltų, o realiai mokytis iš situacijų.
„Po tokių įvykių verta klausti ne kas kaltas, ir kas ko nepadarė, bet konstruktyviai įsivardinti – o ką kitą kartą darysime geriau? Būtent tai ir yra tikrasis atsparumas ir jo ugdymas“, – sako tinklalaidės pašnekovė.
R. Kanapeckaitė pabrėžia – pasirengimas nėra panika. Turėti vandens atsargų, žinoti artimiausią priedangą ar aptarti veiksmų planą su šeima yra ne baimės, o atsakingumo ženklas.
„Kontroliuokime tai, ką galime kontroliuoti. Visa kita – tik mūsų energijos švaistymas“, – reziumuoja ji.
