Birželio 19 d. krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas dalyvavo 190-ųjų 1831 m. sukilimo metinių minėjime prie sukilimui skirto monumento „Už jūsų ir mūsų laisvę“ Aukštuosiuose Paneriuose.Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kariai padėjo gėlių, nuaidėjo trijų šūvių salvės dedikuotos 1831 m. sukilimo dalyviams, Lietuvos sostinei Vilniui ir Lietuvos valstybei. Taip pat žuvusieji buvo pagerbti Tylos minute.
Tai buvo pirmasis sukilimas po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės padalijimo 1795 m. Numalšinus sukilimą Rusijos valdžia uždarinėjo ir vienuolynus, mokyklas, seminarijas, suiminėjo ir kalino kunigus, vienuolius bei vienuoles. Lietuvos kultūrinei pažangai ypač dideliu stabdžiu tapo Vilniaus universiteto uždarymas – 1832 gegužės 1d. Sukilime dalyvavo keli šimtai universiteto studentų, ir tai buvo dingstis uždaryti vieną seniausių Europos universitetų, kuriam jau anksčiau buvo prikišamas „netinkamas galvojimo būdas“.
Lietuva nustojo ir senųjų savo įstatymų — Lietuvos Statuto, kuris veikė 300 metų. 1840 metais Statutas buvo pakeistas Rusijos kodeksu. Be to, įsakyta nebevartoti Lietuvos vardo. Lietuva toliau buvo vadinama Šiaurės Vakarų Kraštu (Severo Zapadnyj Kraj). Lietuva ir lietuvių tauta buvo braukiamos iš gyvenimo.
Apie 1831 m. sukilimą:
1831-ųjų pavasarį visa Lietuva sulaikiusi kvapą sekė audringus įvykius Žemaitijoje, kur bajorija, valstiečiai ir miestelėnai metė iššūkį reakcingiausiai Europos valstybei – caro Nikolajaus I valdomai Rusijai. Žengti šį ryžtingą žingsnį paskatino revoliuciniai įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje.
1831 m. kovo 25 d. Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplito visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai pradėjo puldinėti miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdė pašto komunikacijoms. Birželio pradžioje į Lietuvą įžengė sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12 tūkst. karių. Jam vadovavo divizijos generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus jis sukilimo vadovybės buvo patvirtintas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje.
Atvykus lenkų kariuomenei, imta reorganizuoti lietuvių sukilėlių dalinius ir kurti naujus pėstininkų ir kavalerijos pulkus. Sukilimui malšinti Lietuvoje buvo dislokuota Rusijos imperijos rezervinė armija, pakeitusi jėgų santykį sukilėlių nenaudai. Birželio 19 d. Panerių kalvose galutinai žlugo sukilėlių viltys išvaduoti Lietuvos sostinę. Div. gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių prie Kauno, Šiaulių, Kuršėnų pamažu traukėsi Prūsijos Karalystės link.
Plačiau: KAM išleistos brošiūros minint 1831 m. sukilimo 180-ąsias metines
Nuotraukų aut. Giedrė Maksimovicz Alkema
