Minimos Okupacijos ir genocido, Gedulo ir vilties dienos
„Atminti tai, kas vyko birželio 14-ąją, yra svarbu pirmiausia todėl, nes tai buvo tik pradžia. Pabaiga buvo gerokai vėliau – 1953 metais buvo paskutiniai ištremti žmonės, lietuviai buvo žudomi ir dar vėliau. Lietuva, Antrojo pasaulinio karo metu ir „Karo po karo“ metu netekusi vieno milijono žmonių, tą skaudžiai išgyveno. Mes tas netektis jaučiame iki šiol. Milijonas Lietuvos žmonių, iš kurių 300 tūkst. į Sibirą patekusių ir nužudytų lietuvių, galėjo tapti būsimais mokslininkais, mokytojais, kūrėjais, tačiau likimas ir okupantai buvo negailestingi“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas minint Okupacijos ir genocido dienos 81-ąsias bei Gedulo ir vilties 80-ąsias metines.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1952 m. buvo vykdomi masiniai partizanų ir jų šeimų, rėmėjų trėmimai siekiant suduoti galutinį smūgį partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje.
Pagrindinis pirmojo trėmimo tikslas buvo akivaizdus – pašalinti iš Lietuvos gyventojus, pasižyminčius aktyvia tautine savimone. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, bet labiausiai nukentėjo inteligentija.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą – Okupacijos ir genocido diena. Sovietų okupacijos metu įkalinta ir ištremta 280 tūkstančių Lietuvos piliečių.
Ministras primena, kad patirtos netektys žymi ribą, kurią turime suvokti labai aiškiai: savo valstybę, savo tautą turime ginti bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis. „Lietuvos valstybės gynyba mūsų įstatymuose įtvirtinta kaip besąlygiška – mes ginsimės bet kokiu atveju ir naujai okupacijai prasidėti neleisime“, – sako A. Anušauskas.
Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose vyksta renginiai, skirti Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti. Juose dalyvauja Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kariai.
Vidudienį, 12.00 val. Lukiškių aikštėje vyko minėjimas Lietuvos gyventojų pirmosioms didžiosioms netektims ir pasipriešinimui atminti, tylos minutė. Taip pat Lukiškių aikštėje buvo pakeltos vėliavos iki 1/3 stiebo. Vėliau, 13 val. – atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ prie Tremtinių aukuro, Aukų gatvėje, Vilniuje. Šios akcijos metu tradiciškai skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai ir likimai.
14 val. – okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo. 1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.
Birželio 15 d., antradienį,
9 val. vyks gėlių padėjimo ceremonija prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
11.30 val. bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas Ūtos kaime, Varėnos rajone. A. Barausko žūties vietoje bus atidengtas jam atminti skirtas paminklas. Lemtingąją 1940 m. birželio 15 d. maždaug 3 val. 40 min. ryte apie dvidešimt 185-ojo šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių apšaudė pasienio 2-osios Ūtos sargybos būstinę, susprogdino granatą ir, įsiveržę į patalpą, jėga išvedė sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus kirto jam kardu, kitas iššovė į galvą. Vežamas pas gydytoją A. Barauskas kelyje mirė.
Minėjimo Lukiškių aikštėje nuotraukų aut. Giedrė Maksimovicz Alkema
