Gegužės 19 d. minėtos pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės pareigūno, pasieniečio Gintaro Žagunio 30-osios žūties metinės. Minėjimo ceremonija vyko Vilniaus Antakalnio kapinėse: ant G. Žagunio kapo gėles padėjo krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininkas brg. gen. Mindaugas Steponavičius ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos atstovai, artimieji. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai gėles padėjo Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės vardu. Maldos žodį tarė kapelionas Algirdas Toliatas.
Šiandien G. Žagunio pagerbimo ceremonijos vyksta ir pasieniečio žūties vietoje Krakūnų kaime, Šalčininkų r. – aidi atminimo salvės, padedamos gėlės prie paminklo žuvusiam pasieniečiui. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukoto Šv. Mišios už G. Žagunį.
Gintaras Žagunis – pirmasis, atkūrus Lietuvos Nepriklausomą valstybę, tarnybos vietoje eidamas tarnybines pareigas žuvęs valstybės pareigūnas-pasienietis. Gintaras Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje, Zenono Žagunio ir Aldonos Žagunienės (Pinkevičiūtės) šeimoje.
1962 m. šeima persikėlė į Trakus. Nuo 1964 m. rugsėjo mėn. Gintaras Žagunis mokėsi Trakų mokykloje-internate, vėliau – Trakų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). 1975 m. baigė Lentvario 2-ąją vidurinę mokyklą.
Nuo 1975 m. mokėsi Vilniaus statybos technikume. Po pirmojo kurso buvo pašauktas į sovietų armiją ir tarnavo statybos dalinyje Odincove (prie Maskvos). Grįžęs iš tarnybos okupacinėje armijoje 1980 m. baigė Vilniaus statybos technikumą. Tais pačiais metais pardėjo dirbti Trakų restauravimo dirbtuvėse, vėliau – Respublikinėje normatyvų tyrimo stotyje Vilniuje (1980–1982 m.), Komunalinio ūkio projektavimo institute (1982–1984 m.). 1984–1989 metais tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione. 1987 m. liepos 8 d. vedė Stanislavą Gedminienę.
Tautinio atgimimo metais (1988–1989 m.) aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, organizavo Sąjūdžio grupę darbovietėje, dalyvavo daugelyje Sąjūdžio organizuotų mitingų – buvo Sąjūdžio žaliaraištis. Kartu su šeima 1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Baltijos kelyje. 1990 m. spalio 27 d. Gintaras Žagunis davė priesaiką Lietuvos Respublikai ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės nariu.
1990 m. lapkričio 11 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Krakūnų pasienio poste Gintaras Žagunis budėjo šešis mėnesius. 1991 m. gegužės mėn. Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga padėtis. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Neradę technikos, Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio Gintaro Žagunio gyvybę nutraukė iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti sovietų režimo smogikai. 1991 m. gegužės 21 d. palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos aukų.
Gintaras Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Įamžinant pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Vilniaus rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu. 2001 m. Poškonyse atidengta paminklinė lenta. 2004 m. lapkričio 19 d. Gintaro Žagunio žūties vietoje Krakūnų kaime atidengtas granito paminklas (skulptorius V. Gylikis).
Nuotraukos Giedrės Maksimovicz (KAM)
