Straipsnio autorius: seržantas Daniel Vest (Daniel T. West), 214-osios Tiesioginių operacijų bazės „Delta” Viešųjų ryšių skyriaus atstovas.
Straipsnį iš anglų kalbos vertė: Skirmantė Andrašiūtė
Likus tik savaitei iki pusmetį trukusios misijos Irake pabaigos Lietuvos būrio LITCON-10 kariams teko priimti sunkų sprendimą. Lietuvai nutarus pratęsti junginio misijos Irake laiką dar dviem mėnesiams, kariai galėjo pasirinkti: grįžti namo arba savanoriškai likti vykdyti misijos.
„Kariai jau buvo susikrovę daiktus, todėl suprasdamas, kaip jiems bus sunku, pasilikti pasiūliau savanoriškai”, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus.
Pasilikti ir tęsti misiją sutiko dvidešimt devyni iš keturiasdešimties būrio narių. „Be jų mes atsidurtume labai sudėtingoje padėtyje, – sakė kapitonė Karolina Pog (Caroline Pogge) iš 411-osios Civilinių reikalų bataliono „B” kuopos. – Lietuvių būrys yra pagrindinis padalinys Civilių reikalų bataliono ir Vazito (Wasit) provincijos atkūrimo grupės saugumui užtikrinti. Be jų mes netektume mobilumo”.
Pasak kpt. C. Pogge, Lietuvių apsisprendimas tęsti misiją atskleidžia tikrai puikius karių charakterio bruožus. „Daugeliui žmonių šešios savaitės (vėliau terminas buvo pratęstas iki aštuonių savaičių) neatrodo ilgas laiko tarpas, tačiau čia tai yra daug”, – sakė C. Pogge.
Pasak 214-osios Ugniagesių brigados vado pulkininko Piterio Beikerio (Peter Baker), lietuvių sprendimas likti buvo maloni staigmena, nes nuo Lietuvos karių labai priklauso kitų grupių judėjimo galimybės.
Kariai įvertino tai, kad patys galėjo apspręsti, ar likti vykdyti misijos. „Padėti kitiems svarbu, bet kartais yra svarbiau pasirūpinti šeima ir namais, – sakė būrio vadas vyresnysis leitenantas Gediminas Ališauskas. – Džiaugiuosi, kad turėjome apsispręsti patys. Visi mes turėjome planų tam laikui, kai sugrįšime. Dauguma juos pakeitė, nors galėjo ir ne visi”.
Iki išvykimo namo trūko visai nedaug, tad priimti sprendimą buvo sunku. „Likus tik vienai savaitei iki misijos pabaigos jaučiausi taip, lyg jau būčiau namuose, – sakė grandinis Rimvydas Stašaitis. – Turėjau planų, bet nutariau likti. Tokia mano pareiga. Misija nesibaigia, pasibaigus rotacijos laikui. Norėdami ją įvykdyti iki galo, privalome pasilikt”.
Kai kurie kariai apsisprendė likti, nes nenorėjo palikti tarnybos draugų. „Mes atvykome kaip vienas būrys, čia mūsų draugai, todėl pasirinkome likti su jais”, – sakė kapitonas Karolis Morkūnas, būrio vyriausiasis nacionalinis atstovas.
„Didžiuojuosi čia tarnaujančiais Lietuvos kariais, – sakė gen. ltn. V. Tutkus, – nuo pat pradžių atvykdamas jų aplankyti, girdėjau tik pačius geriausius atsiliepimus. Jų akyse yra kibirkštėlė. Jie motyvuoti, profesionalūs, puikiai išmokyti ir kompetentingi”.
JAV kontingento Civilių reikalų komandos nariai, kurios eskortavo Lietuvos būrys LITCON, taip puikiai atsiliepė apie lietuvius: „Jie labai profesionalūs kariai, išmano savo darbą ir jį atlieka nepaprastai gerai. Keliaudami su jais matėme jų kompetenciją ir pasitikėjimą savimi”, – sakė kpt. C. Pogge.
Apsisprendę likti misijoje kariai suprato ir tuos, kurie nutarė grįžti namo. „Kai kurių karių artimieji mirė, o gal jų žmonos susirgo ir mažiems vaikams reikia priežiūros, tad jie privalėjo išvykti, – kalbėjo kpt. K. Morkūnas. Netgi pasilikę kariai turėjo rimtų priežasčių grįžti. Skyriaus vadas viršila Andrius Samuševas turi dviejų mėnesių dukrelę, kurios dar nėra matęs, aš turiu dviejų su puse mėnesių dukterį, kurios dar nemačiau, tačiau mes apsisprendėme pasilikti, atlikti viską iki galo”.
„Sutinku likti dar dviems mėnesiams, bet nė dienos ilgiau – po dviejų mėnesiu ir vienos dienos ketinu vesti ir šių planų nekeisiu”, – juokdamasis pokalbį baigė gr. R. Stašaitis.
