Birželio 23 d. Basros tarptautiniame oro uoste įsikūrusioje karinėje bazėje buvo organizuotas tinklinio turnyras „Battle of the Nations Volleyball”, kurio nugalėtojais tapo misiją Irake atliekantys Lietuvos kariai.
Sužinoję, jog bus organizuojamas toks turnyras, lietuviai iš karto pradėjo jam stropiai ruoštis. Pirmiausia vyresnysis leitenantas Jurgis Mėlynis suformavo komandą. Kadangi stovykloje „EINHERJER”, kurioje įsikūręs lietuvių kontingentas, yra įrengta tinklinio aikštelė, atrinkti geriausius žaidėjus buvo nesudėtinga. Vakarais, esant laisvam laikui ir neužimtai aikštelei, lietuviai vis pažaisdavo savo malonumui, todėl maždaug žinojo kiekvieno kario galimybes. Atrinkus žaidėjus buvo surengtos kelios treniruotės, tačiau geriau susižaisti komanda neturėjo laiko. Svarbiausias lietuvių karių uždavinys Irake – vykdyti jiems skirtas kovines užduotis pietryčių Irake ir laisvalaikio renginiai negali tam trukdyti, nes užduočių yra daugiau negu laisvo laiko.
Tinklinio turnyrą buvo numatyta pradėti šeštadienio popietę, kai saulė kaitina nebe taip stipriai. Iš viso norą dalyvauti varžybose pareiškė dešimt komandų: penkios iš Jungtinės Karalystės, dvi iš Danijos bei po vieną lietuvių, amerikiečių bei irakiečių. Kadangi dalyvių skaičius buvo gana didelis, todėl komandos buvo suskirstytos į du pogrupius. Lietuviai pateko į vieną pogrupį su DAN1 (danai), RAF (Karališkosios oro pajėgos – JK), ARMY2 (Sausumos kariuomenė – JK) bei JHF-I (Jungtiniai sraigtasparnių skrydžiai Irake – JK) komandomis. Kitame pogrupyje liko amerikiečiai, irakiečiai, danų antroji komanda, ARMY1 bei RAF REGT (pastarosios iš JK). Žaidžiama buvo vienas setas iki penkiolikos taškų, vieno rato sistema. Žaidimo metu aikštelėje galėjo būti tik penki žaidėjai, o ne šeši, kaip įprasta per tinklinio varžybas. Visos kitos taisyklės buvo paliktos galioti, kaip ir įprastose varžybose. Sužaidus pogrupyje visas varžybas ir susumavus rezultatus, savo pogrupiuose pirmąsias vietas užėmusios komandos susitiktų ir kovotų dėl pirmos vietos, pogrupių antrosios komandos varžytųsi dėl turnyro trečiosios vietos. Tokiu būdu būtų išaiškintas visų dešimties komandų pajėgumas.
Atvykus į turnyro vietą galima buvo pamatyti būsimus priešininkus bei įvertinti tinklinio aikštelės būklę. Visiems buvo įdomu, su kuo teks žaisti, koks varžovų pajėgumas. Keli britų žaidėjai paliko labai neblogą įspūdį savo kirčiais jau per apšilimą. Įvertinus aikštelę buvo truputį neramu – nestandartinės aikštelės linijos buvo „padarytos” iš paguldytų medinių baslių. Kadangi aikštelės danga – žvyras, kuris buvo netolygiai susigulėjęs, tai tikimybė užkliūti už šios linijos besistengiant atmušti kamuolį ir rimtai susižeisti buvo nemaža. Tačiau buvo ir aikštelės privalumų – tinklas ištiestas žymiai žemiau nei priklauso pagal standartus, todėl yra lengviau smūgiuoti iš pirmos eilės bei stengtis blokuoti varžovų smūgius.
Turnyro teisėjui paskelbus kaip suskirstytos komandos prasidėjo pirmosios kovos. Pirmieji aikštelėje pasirodė irakiečių bei danų komandos. Eilinį kartą pasitvirtino taisyklė, kad spręsti apie varžovus reikia ne iš išorinės išvaizdos, bet pamačius, ką jie sugeba aikštelėje. Irakiečiai turbūt buvo vyriausia komanda turnyre ir atrodė, kad bus lengvas grobis visiems, tačiau jau po pirmųjų padavimų bei kirčių pasimatė, kad komanda ne iš kelmo spirta ir nesunkiai įveikė kolegas iš Danijos.
Atėjus lietuvių eilei žaisti pirmąsias varžybas, pastebėjome, jog mūsų priešininkai bus tie patys britai, kurie paliko įspūdį per apšilimą. Į aikštę vyrai išėjo labai susikaupę, bet nesusikaustę ir po apylygės pradžios pamažu didindami apsukas nutolo nuo priešininkų bei šventė pirmąją pergalę. Iš karto po varžybų priešininkų komandos lyderis priėjęs prie mūsų komandos pasidomėjo, kur yra apsistojęs lietuvių kontingentas, iš kur taip gerai išmokę žaisti tinklinį, ar nenorėtų retkarčiais pažaisti prieš jų komandą.
Turnyrui įsibėgėjus paaiškėjo, kad kitos komandos nėra tokios pajėgios, kaip mūsų ir likusiose varžybose gana nesunkiai buvo pasiektos pergalės. Kitame pogrupyje pergales vieną po kitos skynė Irako komanda ir pasibaigus rungtynėms paaiškėjo, kad kaip tik su ja lietuviams reikės kovoti finale dėl nugalėtojų titulo. Dėl trečiosios vietos kovojo amerikiečių bei RAF komandos (pirmieji mūsų priešininkai).
Priartėjus finalui mūsų komandos kapitonas vyr. ltn. J. Mėlynis pasiūlė žaisti iki dviejų pergalių ir po pirmojo seto keistis aikštelės pusėmis, kadangi būtų abiems komandoms sudarytos vienodos sąlygos pergalei siekti, nes tuo metu saulė buvo pasisukusi taip, kad vienoje aikštelės pusėje žaisti reikėjo prieš saulę. Pirmasis finalo setas baigėsi lengva lietuvių pergale, galbūt ir saulė padėjo, nes irakiečiai buvo nepalankioje aikštelės pusėje. Apsikeitus pusėmis dabar jau lietuviai atsidūrė nepalankioje situacijoje. Iš pradžių mačas nesiklostė taip sėkmingai, kaip ankstesnieji – irakiečiai pavojingai nutolo 4:10 ir atrodė, kad prireiks lemiamo trečiojo seto. Bet visgi lietuviai susikaupė ir pasivijo varžovus, o galiausiai ir išplėšė pergalę rezultatu 16:14 ir laimėjo partiją 2:0. Įdomus faktas, kad finalo varžybose visi žiūrovai ir buvę žaidėjai labiau palaikė irakiečių komandą ir tik lietuvių atsarginiai žaidėjai savo plojimais ir šūksniais palaikė saviškius. Galų gale nuaidėjus finaliniam švilpukui ir teisėjui paskelbus nugalėtoją, lietuvių komandos sirgaliai bei atsarginiai suskandavo „We are the winners” ir tai sukėlė nemažą pritarimų šūksnį iš britų pusės. Nepasitaikė progos pasitikslinti, ar britai suprato, kad tai žodžiai iš eurovizinės LT United dainos…
Varžybų organizatoriai lietuviams įteikė simbolinę taurę – artilerijos sviedinio tūtą bei nusifotografavo bendroje nuotraukoje. Lietuvių komandai atstovavo LITCON-9 kontingento kariai: vyr. ltn. J. Mėlynis, j. psk. L. Raulušaitis, srž. V. Kliokmanas, j. srž. T. Jokubauskas, gr. R. Simonavičius, gr. A. Bilotas.
Pasibaigus turnyrui kariai vėl pradėjo vykdyti kasdienes savo pareigas – gyvenimas stojo į įprastas vėžes.
Vyr. ltn. Mantas Ragulis, Irakas.
Gr. R. Simonavičiaus nuotraukoje – Nugalėtojų taurės įteikimo momentas.
