Lietuvos narystės NATO 8-osioms metinėms skirtas kūrybinių idėjų konkursas „Jei aš būčiau NATO Generalinis Sekretorius“ sulaukė nemažai originalių darbų. Tarp įdomiausių darbų, kurių autoriai konkuravo NATO temos ir aktualijų išmanymu, – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos faklulteto trečiakursės Lauros Nacytės rašinys.
Jei aš būčiau NATO Generalinė Sekretorė…
Didžiosios Britanijos politikas V. Čerčilis yra pasakęs: „Sėkmė yra gebėjimas eiti nuo vieno pralaimėjimo prie kito, neprarandant entuziazmo“. Pritaikant šių žodžių pirmąją dalį NATO veiklos kontekste, rastume nemažai Aljanso sėkmę patvirtinančių įrodymų. Neginčijama, kad jis jau paliko istorijoje „stipriausios visų laikų gynybinės organizacijos“ pėdsaką. „Priešakinės“ Europos linija, numatyta 1952 m. NATO tarybos susitikime Lisabonoje, Šaltojo karo iššūkiai, 1990 m. veiklos „už Europos ribų“ išplėtimas, konkrečią išraišką įgavęs Bosnijoje bei Kosove, 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių iššūkis – tai tik dalis pavyzdžių, iliustruojančių reaguojančio, kintančio, tačiau neabejotinai stipriai tarptautinėje sistemoje įsitvirtinusio Aljanso veiklą. Neregėtas žmogiškųjų ir karinių išteklių sutelkimas, kultūriškai artimų civilizacijų integracija, Vašingtono sutarties šerdis – 5 str. – prisidėjo ne tik prie nacionalinio, bet ir prie tarptautinio saugumo. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad narystės kriterijai (demokratijos, rinkos ekonomikos reikalavimai, santykiai su kaimynais) netiesiogiai sąlygojo demokratijos principų įgyvendinimą, kuris atitinkamai darė įtaką valstybių politinės sistemos formavimuisi.
Kita vertus, bandant įvertinti, ar NATO išlieka organizacija, neprarandančia entuziazmo, – teigiamai atsakyti yra sudėtinga. Nepaisant organizacijos evoliucijos komplikuotoje tarptautinėje sistemoje, naujosios Strateginės gynybos ir saugumo koncepcijos, XXI a. Aljansas patiria vertybinę krizę, kai konsensusą pasiekti tampa vis sunkiau, o kertiniam euroatlantiniam ryšiui nemaža dalis apžvalgininkų, mokslininkų skelbia pabaigą. Tad mano, kaip generalinės sekretorės uždavinys būtų stiprinti Aljansą „iš vidaus“, skatinti narių bendradarbiavimą, kartu didinant organizacijos efektyvumą, kuris neleistų abejoti organizacijos sėkme.
Siekiant šių tikslų, inicijuočiau reformą, kuri patobulintų NATO politinę ir organizacinę struktūrą: siūlyčiau įdiegti veiklos „specializaciją“, kuomet valstybės narės pagal disponuojamus išteklius, prioritetus, grėsmes jungtųsi į grupes, sudarydamos savotišką subaljansą. Tai leistų išvengti veiklos „paralyžiaus“, ypač išryškėjusio po Šaltojo karo baigties, kai strateginiai sprendimai įstrigdavo narių ginčuose dėl organizacijos veiklos teritorinių ribų, diskusijose dėl globalaus versus regioninio Aljanso rolės. Subaljansų kūrimas leistų sumažinti ar net išvengti krizinių situacijų, palengvintų veiklos koordinaciją. Šalys narės, jungdamosi pagal joms aktualias problemas, išvengtų „kryžkelių“, atsirandančių dėl minėtų skirtingai suvokiamų įsipareigojimų ir veiklos masto. Pasiūlymas galėtų būti įgyvendintas kaip dalis išmaniosios gynybos, racionaliau, efektyviau skirstant išteklius ir stiprinant civilinius, karinius pajėgumus, nes kiekvienas grupės subjektas duotų tai, ką turi geriausio. Kita vertus, valstybės, reaguodamos į vienodai suprantamus pažeidumus (Pažeidumas – B. Buzan knygoje „Žmonės valstybė ir baimė“ naudota sąvoka), ar svarbiausius visam Aljansui klausimus, dalyvautų išvien.
Antra, deklaruočiau mokslinio ir strateginio planavimo stiprinimo prioritetą. Kai tradicinės, konvencinės grėsmės užleidžia vietą vadinamosioms asimetrinėms, tampa itin svarbu ne tik į jas laiku reaguoti, bet ir būti vienu žingsniu toliau nuo potencialių grėsmių. Numatymas, ne-Europos šalių specifikos supratimas tampa ypač aktualus po Arabų pavasario, kylant naujoms BRIC galybėms, vykstant geopolitiniams pokyčiams, prie kurių NATO turės adaptuotis bei įtvirtinti savo laikyseną jų atžvilgiu. Afganistano karo atvejis atskleidžia, kaip kultūriniai, mentalitetų skirtumai neužkerta kelio pergalės siekimui, bet negarantuoja taikos įtvirtinimo. Saugumui, NATO išpažįstamoms vertybėms kyla tiesioginė grėsme, kurios akivaizdžiausias pavyzdys – „al Qaeda“, bei metamas netiesioginis kitų civilizacijų iššūkis. Pastarasis, deja, vis dar neįvertinamas: studijuoti vertybines orientacijas atrodo beprasmiška, o Aljanso vaidmuo kintančioje geopolitinėje konjunktūroje išlieka miglotas. Dėl šių priežasčių pabrėžiu intelektualinio potencialo – reaguojančio, analizuojančio, prognozuojančio – svarbą.
Su strateginių vizijų peržiūra sietinas ir transantlantinio ryšio apibrėžimas. Stengiantis jį konkretizuoti, derinti šalių pozicijas būtų, ko gero, sudėtingiausias uždavinys, tačiau man kaip generalinei sekretorei būtų inicijuoti politines diskusijas, formuojant organizacijos identitetą. Nežiūrint į tai, kad naujojoje strateginėje koncepcijoje transantlantizmas deklaruotinas kaip vienas svarbiausių principų, realybė atskleidžia ką kita: Vašingtono interesai persikėlė į kitus regionus. Tai iliustruoja ir šių metų pradžioje B. Obamos pristatyta JAV kariuomenės strategija, pagal kurią bus susitelkiama ties Ramiojo ir Azijos vandenyno regionu. Reaguojant į šiuos pokyčius, matau dvi alternatyvas. Pirmuoju atveju, Aljansas priimtų pakitusią Amerikos darbotvarkę ir kartu formuotų vis labiau globalia tampančią organizaciją. Platesnė veikla pareikalautų naujų partnerių paieškos už Senojo kontinento ribų, aktyvesnio bendradarbiavimo su tarptautinėmis organizacijomis. Kita vertus, globalios struktūros formavimas nereikštų, kad ji dalyvautų sprendžiant visas krizes – NATO galėtų veikti ne kaip centrinė, o kaip „papildanti“ organizacija.
Kita vertus, neatmestina galimybė, kad JAV vis mažiau dėmesio skirtų Europai, ieškotų naujų sąjungininkių, siekdama atsverti augančią Kinijos įtaką, kovodama su Artimųjų Rytų iššūkiais, o NATO dėl šalių narių nesutarimų, politinės valios stokos atsisakytų funkcionuoti su padidėjusiu „bagažu“. Šiuo atveju, atsirastų poreikis užpildyti Amerikos įtakos, įnašų „vakuumą“, kertiniu principu taptų „sugrįžimas“ į Europą, bendradarbiavimas su ES, jos „minkštosios“ ir NATO „kietosios“ galių sujungimas, išvengiant funkcijų dubliavimosi. Siekčiau, kad organizacijų santykiai būtų paremti ne konkurencija, o politinės valios sutelktumu, vykdant karines operacijas ar valdant krizes. Glaudesni santykiai prisidėtų prie informacijos koordinacijos, politikos sričių pasidalijimo ir efektyvesnių rezultatų siekimo. Žinoma, šis pasiūlymas aktualus ne tik klostantis pastarajam scenarijui, tačiau, kaip minėjau, jis taptų būtinas, stipriai sumažėjus Vašingtono vaidmeniui.
Taip pat siekčiau spręsti aktualią organizacijai saugumo „vartotojų“ ir „tiekėjų“ problemą. Akivaizdu, kad nevienodas įnašų dydis, svyruojantis nuo 0.5 iki 5.4% BVP, susitarimo laikytis narystės sąlygos – skirti krašto gynybai 2% BVP – nesilaikymas paskatina vidinius nesutarimus, mažina tarpusavio pasitikėjimą bei neleidžia visapusiškai atlikti numatytų funkcijų. Keistai skamba ir dalies valstybių visuomenės, politinio elito nuomonė, jog, esą, susitarimas nėra rašytinis ir privalomas. Taip, NATO nėra viršnacionalinė institucija, tačiau požiūris į savo krašto gynybą, atsakomybės Aljansui suvokimas turįs būti adekvatus. Susidaro įspūdis, kad saugumas, tol, kol su priešu nesusiduriama tiesiogiai, suprantamas kaip duotybė, natūralus dalykas. Tiesa, šių dienų saugumo aplinkoje tiesioginių – konvencinių – pavojų tikimybė mažai tikėtina, grėsmės persikėlė į geografiškai neapibrėžiamas erdves. Tačiau tai nereiškia saugumo padidėjimo, atvirkščiai, kovojant su naujosiomis grėsmėmis – kibernetika, terorizmu, piratavimu, – pavienių valstybių pastangos yra bevaisės, kertiniu dalyku (ir vienu pagrindinių iššūkių organizacijai) tampa bendradarbiavimas. Ir pastarajam, deja, nepakanka tik politinės valios, keitimosi informacija ar bendrų strategijų kūrimo.
Taigi aprašytos iniciatyvos, NATO vizija atskleidžia kritišką požiūrį į XXI a. saugumo aplinką. Antra vertus, atliekant derybinkės, tarpininkės, NATO atstovės funkcijas, mano kaip generalinės sekretorės laikysena neabejotinai išliktų lanksti, kistų priklausomai nuo organizacijos narių nuostatų. Greta deklaruotų siektinų tikslų – efektyvumo, mokslinio, strateginio potencialo, šalių atsakomybės – demokratinis veiklos pobūdis neabejotinai išliktų esminiu, siekiant išlaikyti pasitikėjimu grįstą organizacijos dėlionę, kurioje kiekvienas subjektas, nepriklausomai nuo dydžio ir įtakos, galėtų prisidėti prie sėkmingo, neprarandančio gyvybingumo Aljanso kūrimo.
Laura Nacytė, 21 m.
Nuotraukos šaltinis: www.nato.int
