Straipsnis skelbtas delfi.lt.
Šįmet visame pasaulyje paminėtas 2001 m. rugsėjo 11 d. tragiškų įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuomet teroristams užgrobus civilinius orlaivius buvo nužudyta beveik 3000 žmonių, dešimtmetis. Ši liūdna sukaktis priminė mums visiems, nuo ko prasidėjo tarptautinės bendrijos misija Afganistane. Atsakydama į šį teroro aktą, 2001 m spalio 7 d. JAV vadovaujama koalicija pradėjo kovinius veiksmus prieš Al-Qaedą ir ją globojusį talibų režimą Afganistane.
Veikdamos išvien su 2001 m. rugsėjo 11 d. išvakarėse Afganistane nužudyto Masudo kovotojais, JAV ir Jungtinės Karalystės specialiosios pajėgos vos po poros mėnesių kovos veiksmų išstūmė talibų režimą iš visų svarbiausių šalies centrų. Kabulas buvo užimtas beveik be kovos 2001 m. lapkričio 13 d. Tų pačių metų gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją dėl NATO vadovaujamų Tarptautinių saugumo pajėgų Afganistane įkūrimo, kurioms buvo pavesta teikti paramą naujajai Afganistano vyriausybei užtikrinant saugumą šalyje.
Gerai žinomos problemos ir mažiau žinomi pasiekimai
Šiandien iš Afganistano mus dažniausiai pasiekia nerimą keliančios žinios. Daugiausiai girdime apie žūtis, sprogdinimus, kariams ir civiliams kylančias grėsmes. Tačiau tiems iš mūsų, kuriems yra tekę reguliariai lankytis Afganistane nuo 2005 metų, sunku nepastebėti ir didžiulės pažangos ne tik Kabule, bet ir atokios Goro provincijos sostinėje Čagčarane.
Taip, sėkmingas talibų išstūmimas pasirodė esantis tik ilgo kelio pertvarkant šią prie karų pripratusią šalį pradžia. Vargu ar tuo metu kas nors galėjo nuspėti, kad šiandien, praėjus dešimčiai metų po talibų režimo nuvertimo, NATO ir kitos koalicijoje dalyvaujančios šalys vis dar turės išlaikyti dešimtis tūkstančių savo karių Afganistane ir kad nepaisant daugiamilijardinės ekonominės paramos Afganistanas šiandien tebebus tarp skurdžiausių pasaulio valstybių. Maža to, didelių tarptautinės bendruomenės pastangų dėka surengti demokratiniai rinkimai Afganistane buvo aptemdyti pramoninio masto rezultatų klastojimo faktais, spaudos antraštės tebemirga apie korupcijos pasiglemžiamas dešimtis milijonų pagalbai skiriamų lėšų, o narkotikų gamyba ir eksportas išlieka svarbiausiu didelės Afganistano gyventojų dalies pajamų šaltiniu.
Todėl Afganistanas ir visos tarptautinės bendruomenės pastangos normalizuojant šią šalį, išlieka itin lengvu taikiniu gausiems kritikams. Bėda ta, kad lengvų sprendimų sprendžiant Afganistano galvosūkį nėra ir niekada nebuvo.
Kaip NATO ir visos tarptautinės bendruomenės veiklą bevertintų kritikai, ji suteikia Afganistanui istorinį šansą iš radikalios viduramžiškos visuomenės tapti normalia, modernia ir grėsmės pasauliui nekeliančia šalimi.
NATO misijos svarbą puikiai supranta ir tokios šalys, kaip Rusija, Kinija ar Indija, kurios, net ir tiesiogiai nedalyvaudamos kariniuose veiksmuose, kitais būdais remia šias Aljanso iniciatyvas. Jos, būdamos Afganistano kaimynystėje, puikiai supranta grėsmę, jei šalis vėl nusiristų atgal į kitų civilizacijų nekenčiančių piktavalių glėbį. Tuo tarpu NATO pastangų dėka, per pastarąjį dešimtmetį nei JAV nei Europoje nematėme nė vieno tarptautinio terorizmo akto, kuris būtų inicijuotas ar parengtas Afganistane.
Galbūt labiau simbolinis, tačiau neabejotinai svarbus JAV žvalgybos ir specialiųjų pajėgų pasiekimas – Al-Qaedos vadeivos ir 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų organizatoriaus O. Bin Ladeno eliminavimas šių metų gegužę. Šio įvykio aplinkybės dar kartą parodė, kad Afganistano saugumo problemos neįmanoma spręsti izoliuotai nuo 190 milijonų gyventojų turinčio Pakistano, kuriame ir glūdi talibų judėjimo ištakos.
Kritikų dažnai nepastebimas ir tas faktas, kad tarptautinės bendruomenės pastangų dėka šiandien apie 8 milijonai afganų vaikų eina į mokyklą, iš jų apie 3 milijonai mergaičių. Talibano valdymo laikotarpiu vienintelės legalios mokyklos buvo religinės mokyklos (madrasos), tuo tarpu mergaitėms mokslas buvo išvis neprieinamas. Manau, kad galima pagrįstai didžiuotis šiuo pasiekimu, kuris tapo įmanomas tik NATO sukurtos saugesnės aplinkos dėka. Šiose mokyklose bus didele dalimi nulemta šalies ateitis, ką supranta ir su pralaimėjimu nesusitaikantys sukilėliai. Todėl didele problema išlieka šių mokyklų saugumas – vien 2009 m. talibų ir jų rėmėjų pastangomis buvo sugriauta 150 mokyklų. Galima neabejoti, kokia būtų visų dabartinių mokyklų ateitis talibams sugrįžus į valdžią.
Moterys – Afganistano sėkmės viltis
Panašiai ir su moterų vaidmeniu visuomenėje, kuris, nors ir sunkiai, tačiau skinasi kelią. Man neišdildomą įspūdį yra palikę prieš keletą metų įvykę susitikimai su pirmą kartą šalies istorijoje į Afganistano parlamentą išrinktomis moterimis. Šioje šalyje, kur talibų valdymo metu moterims buvo uždrausta lankytis pas gydytoją vyrą, o gydytojų moterų tebuvo vienetai, vien būti kandidate į parlamentą reikia didelės drąsos. Puikiai suvokdamos permainų šalyje trapumą, jos tiesiog maldavo, kad tarptautinės pajėgos neskubėtų išeiti. Jos puikiai suvokia, kad kultūriniams pasikeitimams Afganistane, įskaitant požiūrį į moterų vietą visuomenėje, reikia daugiau laiko ir aktyvios švietėjiškos paramos. Taip pat reikia ir gyvų pavyzdžių, kuriais jos yra pasirengę būti net ir rizikuodamos savo ir savo šeimų saugumu.
Šių metų Nobelio taikos premija, kuri ką tik buvo paskirta trims iškilioms moterims iš siaubingus pilietinius karus patyrusių Liberijos ir Jemeno, dar kartą parodė, kokį svarbų vaidmenį moterys gali vaidinti atkuriant taiką.
Siekiame parengti afganus užtikrinti savo šalies saugumą
Nepaisant vis dar didelės kovotojų įtakos Afganistano pietinėse ir rytinėse provincijose, saugumo situacija likusioje šalies dalyje ganėtinai stabili, leidžianti vykdyti palaipsnį atsakomybės perdavimą vietos saugumo pajėgoms. Šį mėnesį turėtų būti paskelbta antroji Afganistano provincijų ir rajonų grupė, kuri bus pilnai perduota vietos valdžios atsakomybėn. Mūsų žiniomis, į ją turėtų patekti ir dalis šalies vakaruose esančios Goro provincijos, kur šiuo metu veikia Lietuvos karių vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė.
NATO ir tarptautinės bendruomenės sėkmė Afganistane taip pat labai didele dalimi priklausys nuo to, ar pavyks per artimiausius metus parengti pakankamą skaičių karių ir policininkų nacionalinėms saugumo struktūroms. Šiuo metu tam yra skiriamas svarbiausias dėmesys, suprantant, kad tik pažanga rengiant Afganistano pajėgas gali priartinti datą, kuomet NATO Afganistane taps nebereikalinga, o šios šalies pajėgos galės pačios užtikrinti saugumą. Todėl per pastaruosius metus vis didesnę NATO pajėgų Afganistane dalį sudaro ne koviniai padaliniai, o karių ir specialistų mokymo grupės. Tam skiriamos didelės lėšos, leisiančios iki šių metų pabaigos Afganistano kariuomenėje turėti 134 000, o policijoje 82 000 tinkamai parengtų pareigūnų ir specialistų.
Lietuvos kariai Afganistane – pokyčių belaukiant
Šiame plačiame kontekste reikia žiūrėti ir į Lietuvos karių dalyvavimo Afganistane perspektyvą. Nuo 2002 m. apie 3000 Lietuvos karių, policininkų ir civilių ekspertų tarnavo Afganistane. Šiandien Lietuva tebevadovauja Provincijos atkūrimo grupei Afganistano Goro provincijoje, turi Specialiųjų operacijų eskadroną Afganistano pietuose, karininkus įvairiuose NATO pajėgų Afganistane štabuose. Prisidėdami prie jau minėto NATO prioritetinio siekio stiprinti Afganistano saugumo pajėgas, drauge su JAV Pensilvanijos Nacionaline Gvardija sukūrėme policijos mokymo grupę Čagčarane, o su Latvijos ir Belgijos specialistų pagalba, sraigtasparnių pilotų ir mechanikų mokymo grupę Kandahare.
Susilaukiame tikrai daug teigiamų atsiliepimų apie mūsų karius Afganistane ir, manau, visai pagrįstai galime jais didžiuotis. Žinau, kad Lietuvoje yra daug skeptikų, abejojančių dalyvavimo šioje NATO misijoje būtinybe. Tačiau pastarieji paprastai nemano, kad narystė Aljanse yra ne tik saugumo garantijos, tačiau ir pareiga pagal išgales prisidėti prie bendros sąjungininkų veiklos, ypač bendrų karinių operacijų.
Dažnai girdžiu klausimą, kodėl mes, lietuviai, esame ten? Turiu du vienas kitą papildančius atsakymus – todėl, kad XXI amžiaus pasaulyje savo pačių saugumą giname ten, kur jam kyla grėsmės. Ataka prieš JAV buvo ataka ir prieš mūsų saugumą. Antra, visas NATO su kitomis partnerėmis – šiuo metu net 50 pasaulio valstybių – yra Afganistane, todėl mūsų buvimas kartu dabar yra prielaida, kad ir NATO bei kitos geros valios valstybės bus kartu su mumis tada, kai mums to reikės. Jau šiandien tai matome – NATO saugo mūsų oro erdvę.
Pernai vykusiame NATO viršūnių susitikime Lisabonoje, kuriame dalyvavo ir Afganistano prezidentas H. Karzai, buvo nuspręsta iki 2014 m. pabaigos perduoti atsakomybę už saugumą visoje šalyje Afganistano pajėgoms. Tai jokiu būdu nereiškia NATO pasitraukimo iš Afganistano, tačiau yra svarbus žingsnis šia linkme. NATO pajėgoms vis dažniau teks antraplanis instruktorių ar paramos teikėjų vaidmuo Afganistano pajėgų vykdomoms operacijoms. Labai svarbu, kad šis pereinamasis etapas būtų sėkmingas.
Minėti pokyčiai Aljanso prioritetuose tiesiogiai paveiks ir Lietuvos karių dalyvavimą NATO operacijoje Afganistane. Itin rimtai svarstome mūsų Provincijos atkūrimo grupės Goro provincijoje ateitį, kurios saugumo stiprinimo funkcijos per artimiausius porą metų turėtų būti visiškai perduotos vietos valdžiai. Vietoje to, ateityje papildomų pajėgų turėsime skirti jau minėtam Afganistano saugumo pajėgų mokymui. Kariuomenėje turime išugdę pakankamai patyrusių instruktorių, galinčių sėkmingai vykdyti šias užduotis. Viliamės, kad netolimoje ateityje prie Afganistano saugumo pajėgų mokymo prisidės ir VRM Vidaus saugumo tarnybos ekspertai.
Esu tikra, kad šios šalies dar laukia ilgas ir nelengvas kelias, tačiau sąjungininkų ir tarptautinės bendruomenės pastangų dėka, Afganistanas palaipsniui taps savarankiška, atvira ir grėsmės kitoms šalims nekeliančia valstybe.
A. Pliadžio nuotr.
