Trijų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius majoras Viktoras Šniuolis-Vitvytis, dalyvavęs vėliavos įteikimo Lietuvos kariuomenės Žaliukams renginyje, yra unikalus lietuvių tautos besąlygiško pasipriešinimo okupantams pavyzdys.
Už nuopelnus Lietuvos laisvės kovose apdovanojimus jam suteikė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prezidiumo pirmininkas, Gynybinių pajėgų vadas generolas Jonas Žemaitis.
III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu Viktoras Šniuolis apdovanotas už 1949 m. vasario mėn. vykusį partizanų suvažiavimo vadų apsaugos ir aprūpinimo organizavimą, dar dviem Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinais – už sunkiai sužeisto bendražygio išnešimą iš mūšio lauko ir už pogrindžio spaudos, dokumentų rengimą ir jų platinimą.
(Iš Viktoro Šniuolio-Vitvyčio prisiminimų)
Vietoj taikaus gyvenimo – kova už laisvę
Tą dieną, kai mano brolis Vytautas baigė Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją ir turėjo gauti brandos atestatą, kilo karas. Brolis buvo gabus literatas, kūrė eilėraščius, norėjo studijuoti literatūrą, bet kai nuvyko į Vilnių, jam kažkas iš pažįstamų pasakė, kad reikia ne literatūrą puoselėti, o priešintis okupantams.
Vokiečių okupacijos metais naciams savivaliaujant ir žudant Lietuvos žmones Lietuvos kariuomenės karininkas Kazys Veverskis įkūrė Lietuvos laisvės armiją (LLA) – slaptą lietuvių tautinę, karinę ir politinę organizaciją, siekusią atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. Pasipriešinimo dvasia sparčiai plito visoje Lietuvoje.
Aš nuo vaikystės svajojau apie mediciną, tačiau taip pat, kaip ir visa šeima, įsitraukiau į pasipriešinimo kovas ir studijuoti teko ne universitete, o kautynėse.
Mūsų tėveliai gyveno kaime, netoli Radviliškio turėjo ūkį 27 hektarus žemės. Ten burdavosi daug jaunimo: bendraudavom, maudydavomės upelyje, pakrantės aikštelėje žaisdavom krepšinį, dainuodavom. Tačiau kad nekiltų įtarimų okupantų statytiniams, brolis pasiūlė įkurti sporto klubą, kurį pavadinom tautos didvyrio lakūno Girėno vardu (vėliau net visą mūsų kaimą buvo imta vadinti šiuo vardu).
Įsitikinę, kad saugu, organizavome pasipriešinimo veiklą – namuose įkūrėm gynybos štabą. Vytautas gaudavo ginklų iš lietuvių, kurie pasitraukė iš vokiečių kariuomenės – taip sukaupėm ginklų arsenalą ir įkūrėm ginklų sandėlį.
Gimnazijoje brolis buvo gerai išmokęs vokiečių kalbą, tad turėjo važinėti po stotelių punktus, kuriose vyko budėjimas ir apmokyti telefonistes, telegrafistes vokiečių kalbos pagrindų. Tuo pačiu metu į pasipriešinimo kovą įtraukė ir gretimų kaimų jaunimą. Žmonių nereikėjo pernelyg įkalbinėti. Pasipriešinimas augo savaime, nes gyventojai pradėjo nepakęsti atėjūnų elgesio. Nė nepajutom kaip 1945 metais susidarė kovoti užsidegusio jaunimo didžiausi būriai.
Karinis rengimas
Į pogrindį atėjau jaunas vaikėzas, karinės patirties neturėjau, bet kruopščiai vykdydamas užduotis įgijau vadovybės pasitikėjimą.
Po suvažiavimo, kai buvo sudaryta Vyriausioji vadovybė, Žemaitis išleido įsakymą: suteikti karininko laipsnį, išduoti uniformą ir apdovanoti.
Mūsų būryje buvo smetoniškoje kariuomenėje tarnavusių gerai parengtų ir ginkluotų liktinių puskarininkių. Stovyklose jie apmokė naudoti ginklus, kaip trauktis, gintis. Gerai įsiminiau tas pamokas ir galbūt todėl išlikau, nes, kai prasidėdavo puolimas, pirmiausia krisdavau ant žemės ir žiūrėdavau kas šaudo – ar priešas, ar savi.
Kas turėjo – dėvėjo uniformą. Kovos bendražygiai buvo ginkluoti pistoletais-kulkosvaidžiais PPŠ ir kitais desantiniais automatais, vokiškais ginklais. Aš turėjau suomiško tipo automatą. Po mūšių daug kur, o ypač prie Dubysos, likdavo šaudmenų ir ginklų, žmonės juos surinkdavo ir atveždavo arkliais.
Prisikėlimo apygardos sukūrimas
1947 metų pavasarį, miške susirinkome 4 rinktinių štabo darbuotojai ir nutarėm, kad reikia įkurti devintą apygardą, nes Kęstučio apygarda pernelyg didelė ir nepatogu palaikyti ryšius. Taip atsirado |1947 m. rugsėjo 7 d.| Prisikėlimo apygarda. Vadu paskyrė Petrą Bartkų, jis buvo veiklus Kęstučio apygardos žvalgybos skyriaus vadas. Pavadovavęs 4 mėnesius turėjo grįžti prie Raseinių į buvusias pareigas.
Iš Bartkaus vadovavimą perėmė Leonardas Grigonis, o mane paskyrė jo adjutantu. Grigonis buvo labai galvotas, išprusęs (jo brolis dirbo Lietuvos pasiuntinybėse užsienio šalyse) ir malonaus bendravimo žmogus. Vieną vakarą prie lauželio nuoširdžiai kalbėjom ir aš jo paklausiau: „vade, kaip jūs taip galit – iškrečia šunybę, o jūs liekat visiškai ramus“? Jis atsakė, kad yra nusistatęs taip: pasako, bet pasako praėjus penkiolikai minučių. Per tą laiką visų emocijos spėja atvėsti.
Užduotys
Oficialiai buvau paskirtas adjutantu, tačiau darbas buvo nelengvas – ryšiai, kiti klausimai. Strategija reikalavo pasipriešinimą išdėstyti taip, kad būtų sudarytos sąlygos atlikti užduotis kaip galima saugiau. Pirmasis ir pagrindinis uždavinys buvo sukurti gerą, patikimą ryšių sistemą. Radviliškio apylinkėse siautėjo MVD kariuomenė, agentai, smogikai, šnipai, ryšių tinklas buvo suardytas, nepaisant to, čia turėjo įvykti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
1949 m. vasario mėn. vykęs partizanų vadų suvažiavimas buvo neeilinis: dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos, prieš suvažiavimą vyko pasitarimai ir konsultacijos, reikėjo saugiai apgyvendinti daug žmonių. Vadas vienas negalėjo visko išspręsti, mes kaskart sueidavom į būrelį, pasitardavom.
Suvažiavimas prasidėjo Balandiškių kaime, Sajų sodyboje. Jis vyko daugiau kaip dvi savaites. Buvo šalta, gili žiema, reikėjo daug sumanumo suorganizuoti žygius, kad delegatai galėtų saugiai atvykti net iš Dzūkijos. Bet suorganizavome tą gyvybės kelią. Sajų sodyboje iš anksto buvome numatę bunkeryje įsirengti Visuomeninės dalies štabą.
Kai atžygiavo delegatai, pirmąjį įsakymą parašė J. Šibaila-Merainis. Jis paskyrė Žemaitį Prezidiumo pirmininku.
Iš Žemaičio gavom užduotį įkurti Vyriausiosios vadovybės štabą. Reikėjo pristatyti rašomąją mašinėlę, rasti rotatorių, spausdinimo dažų, visokių priemonių, kad štabas galėtų dirbti.
Prieš suvažiavimą veikė stiprus apygardos štabas. Mano brolis Vytautas buvo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininkas, dirbo labai talentingas dailininkas Laurynas Mingilas, Briedis – žemesnio išsilavinimo, bet labai veiklus ir pareigingas. Nuo 1948 m. birželio apygardos štabas leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, skirtą visuomenei, parengėm trijų tomų partizanų dainų ir eilėraščių antologiją „Kovos keliu žengiant“, į kurią sudėta daugiau negu 300 kūrinių, 1949 m. sausio 16 d. pradėtas leisti biuletenis laisvės kovotojams. Jis buvo skirtas svarbiausiems ir neatidėliotiniems uždaviniams geriau suprasti, rasti sėkmingesnių partizanų veiklos formų.
Suvažiavime buvo pakeistas pogrindžio organizacijos pavadinimas, paskelbta politinė deklaracija, apsvarstyti ir patvirtinti partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai. Mes pirmieji turėjome įgyvendinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės priimtus nutarimus, kuo greičiau išplatinti po visas sritis ir apygardas.
Draugą išgelbėjo – brolį prarado
Baisiausias mano gyvenimo momentas, kurio neįmanoma ištrinti iš atminties iki šios dienos, buvo 1949 m., po suvažiavimo, kai gavome pavedimą įkurti Generalinį štabą. Mes susirinkom reikalingus dokumentus, susiruošėm: mano brolis, aš, Naktis, Aidas. Dar du bendražygiai pasitikti mūsų buvo atėję iš Prisikėlimo apygardos. To žygio metu žmogus pažadėjo atnešti pietus ir „atnešė“.
Mus išdavė, užpuolė, prasidėjo žiaurios kautynės – 9 žmonėms reikėjo grumtis prieš 2000. Brolis perėmė vadovavimą iš Bartkaus-Žadgailos, nes šiam, kaip ne vietiniam, vietovė buvo nežinoma, todėl sunku organizuoti gynybą.
Pagal komandą traukėmės atsišaudydami. Pakėlęs akis pamačiau: stovi kruvinas štabo dailininkas Laurynas Mingilas. Jis paprašė manęs: „nušauk, broli, nepalik gyvo“. Per akimirką reikėjo apsispręsti tolesniam veiksmui. Čiupau jo kūną, sužeistą ranką užkišau už dirželio ir pradėjau trauktis. Už 20 metrų nuo mūsų tuo metu žuvo mano brolis.
Sužeistą draugą be perstojo nešiau visą naktį apie 7–8 kilometrus – kad atitoltume nuo tos siaubingos vietos. Viena kulka buvo praskėlusi žandikaulį, išmušti du dantys, numuštas rankos kaulas, kita kulka pro raktikaulį patekusi į krūtinės ląstą. Kvėpuojant iš žaizdos srovele veržėsi kraujas.
Nunešiau jį į tankų eglynėlį, paguldžiau ant švarių samanų. Jis judesiu parodė, kad nori kažką parašyti: antrą kartą paprašė nušauti, kad nebūtų man našta. Vėliau jis pasveiko.
Tą siaubingą naktį žygiavom labai daug, iš viso gal 25 kilometrus. Kai įėjom į mišką, sukritom ant žemės pailsėti. Bronius Liesis-Naktis padėjo galvą man ant peties ir pasakė: „Viktorai, tu nežinai, kaip mane traukia žemė“. Po pusvalandžio jo akys užsimerkė visiems laikams.
Išgyventi padėjo Dievas ir Tėvynė
Viktoras Šniuolis pasipriešinimo kovose dalyvavo beveik 10 metų. Nuo pat 1945 m. Radviliškio apylinkėse vyko aršios kovos, buvo daug aukų.
Žaliajai rinktinei vadovavo kapitonas Pucevičius. Jis kėlė klausimą, kad reikia surengti laisvės kovotojų suvažiavimą ir išrinkti vyriausiąją vadovybę. Tuo tikslu norėjo nužygiuoti į Algimanto apygardą, bet žuvo.
Miške žuvo penkiasdešimtmetis Viktoro tėvas. Rėmė kovotojus maistu, buvo ryšininkas. Ypač išradingai slėpė partizanų pėdsakus sniege: sėsdavo į roges, prie jų prisirišdavo eglės viršūnę, kuria sparčiai nušluodavo žmonių kojų atspaudus.
1945 m. liepos 28 dieną išgirdo automobilio burzgimą ir pamatė, kad atvyksta daug priešo kareivių. Leidosi bėgti į mišką, tačiau stovyklos nepasiekė, po kurio laiko rastas beginklis suvarpytas kulkų.
1949 m. rugpjūčio 13 d. žuvo Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Viktoro brolis Vytautas Šniuolis. Tais pačiais metais, lapkričio 1 d. žuvo ir sesutė (ji tik septynioliktus metus ėjo), buvo ryšininkė, o vėliau partizanė.
Kai nelygi kova ėjo į pabaigą, pogrindžio kariai krito kaip lapai po šalnų dėl išdavysčių. Užverbuoti agentai sutraukė ryšių sistemą, viską perėmė, paralyžiavo bet kokį partizanų judėjimą.
1953 m. kovo 13 d. agentui iškvietus į susitikimą rinktinės vado pareigas ėjusį Viktorą Šniuolį, jis buvo klasta suimtas ir surištas, vėliau ištremtas į lagerį 25-eriems nelaisvės metams. Tuoj pat žuvo jo išgelbėtas kovos draugas Mingilas.
Laisvės karys įsitikinęs, kad praradimus ir netektis išgyventi padėjo tik Dievas ir Tėvynė“.
Audronė Šimaitytė, „Kardas“
