Balandžio 6 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje bus atidaroma nauja fotografijų paroda „PAX VOBIS! – TAIKA JUMS!”, atspindinti tarpukario Lietuvos kariuomenės Šventų Velykų tradicijas. Eksponuojamos fotonuotraukos atskleidžia to laikmečio dvasią, pakilią šventinę karių nuotaiką, iliustruoja eilinio kario gyvenimo akimirkas religinių švenčių metu.
Ta pačia proga muziejuje rengiamas vaikų ir jaunimo edukacinio projekto „Polifonijos menas – Nuo sutartinės iki fugos” koncertas. Jame dalyvaus Frankfurto (Od) berniukų choras „Singakademie” (vadovas Dr. Juergen Hintze), Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis” (vadovas Ksaveras Plančiūnas), kamerinis orkestras „Varpelis”(vadovas Ksaveras Plančiūnas).
Renginio pradžia: 16.00 val., Vytauto Didžiojo karo muziejaus adresas: K. Donelaičio g. 64, Kaunas. Telefonas pasiteiravimui: (8-37) 320939.
Apie parodą.
PAX VOBIS – TAIKA JUMS! Tokiais prasmingais žodžiais sveikinimą kariams šv. Velykų proga pradėjo kunigas, rašytojas Kauno Įgulos bažnyčios rektorius Adolfas Sabaliauskas 1932 m. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje šv. Velykos buvo viena iš svarbiausių religinių švenčių, įvardijama kaip dvasios pergalės ir atgimimo šventė, turėjusi didelę auklėjamąją reikšmę Lietuvos kariams. Ši šventė skatino gerus karių tarpusavio bendravimo santykius ir pasiaukojimą Tėvynei, o kariuomenė, propaguojanti moralines vertybes, turėjo tapti pavyzdžiu Lietuvos visuomenei.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma ikonografinė medžiaga apie Velykų šventes tarpukario Lietuvos kariuomenėje nėra gausi ir išsami – tai tik 17 fotografijų, iliustruojančių karių šventinius pietus kareivinėse, karininkus prie Įgulos bažnyčios pasibaigus šv. Velykų mišioms. Artėjant šv. Velykoms Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų darbuotojai surengė nedidelę šių fotografijų parodą, kurios tikslas supažindinti visuomenę su muziejuje saugojama šia tema ikonografine medžiaga, skatinti šių dienų kariuomenės vadovybę įamžinti ir palikti ateities kartoms ne tik svarbius valstybei ir kariuomenei įvykius, vizitus ar renginius, bet ir eilinio kario gyvenimo akimirkas religinių švenčių metu.
Karių nuotaikos, šventiniai išgyvenimai atsispindi tarpukario periodinėje spaudoje, skirtoje kariams. Kiekvienais metais šv. Velykų proga „Karys” sveikino savo skaitytojus didele ryškia antrašte, spausdino karių atsiminimus, jų sukurtus pasakojimus ar eilėraščius:
„– Vyrai! Muškim kiaušinius, –
Dalba kalba kareivinėj;
Kareivinės parėdytos,
Nusagstytos, išvalytos.
Ryto metą buvo vadas
Buvo tikras čia paradas
Ir ant stalo išrikiuoti
Gul kiaušiniai maliavoti.
Yr pyragas, mėsa yr –
Viskas, viskas karo vyram.
Ryto metą vadai tarė:
„Su Velykom – jus, husarai!”
Kaip statutuos yra lemta
Mes atsakom „ačiū tamstai!”
(„Šis tas apie Velykas”, Karys, 1932 m. (Lietuvos kariuomenės husaras)
Šiltų, draugiškų santykių ugdymas tarp karių juntamas jau 1921 metų spaudoje, kur kariuomenė tapatinama su didele šeimyna ,,Mes, kariai, džiaugiamės tuo [nepriklausomybe – aut. past.] visiems bendru džiaugsmu, privalome ir jaustis toje mūsų šeimynoje – kariuomenėje kaip tikroje šeimynoje”. Deja, šventinę nuotaiką vis dar temdė ką tik pasibaigusios nepriklausomybės kovos, Vilniaus krašto netektis ir viltis jį atgauti „ mūsų margučiai kitokie negu mums sesės namie numargindavo: mūsų margučiai kieto švino, jais mes esame pasirengę sau kelią į Vilnių nupilti”. Kiek ramesnės ir linksmesnės karių nuotaikos juntamos nuo 1925 metų, kai šv. Velykų trečią dieną Tilmanso salėje kariai pristatė premjerą Miko Petrausko operetę „Milijonierius”, suvaidino dvi komedijas, o po to surengė šokius.
Švenčių proga apie 10 procentų karių burtų keliu būdavo išleidžiami dviem savaitėms atostogų. Likusiems kariams kariuomenės vadai stengėsi sudaryti kuo jaukesnę atmosferą kareivinėse, nes toli nuo namų esančius karius apimdavo nostalgija, jie tapdavo ypač pažeidžiami ir jautrūs. Vadai stengėsi sukurti šeimynišką nuotaiką dalinyje, ypač didelį dėmesį skyrė bendriems pasisėdėjimams prie šventinio stalo, betarpiškiems pokalbiams. Šventės atliko ir auklėjamąją funkciją – pratino karius prie tvarkos, švaros. Prieš šventes kariai kruopščiai sutvarkydavo kareivines, stengėsi kuo gražiau jas išpuošti trispalvių vėliavėlių girliandomis ar ąžuolo lapų vainikais, kuriuos iškabindavo kareivinių valgykloje ar salėje virš stalų. Stalus sustatydavo eilėmis, užtiesdavo baltai. Maistas švenčių proga buvo patiekiamas kiek pagerintas. Velykos neapsieidavo be margučių, velykinių pyragų. Prieš Velykas, kaip ir prieš Kalėdas, kariai privalėjo atlikti išpažintį. Šventinė diena prasidėdavo nuo apsilankymo Įgulos bažnyčioje, kur karo kapelionas aukodavo šv. Mišias. Mišios vykdavo iškilmingai, kareivių choras giedodavo religines giesmes, karinis orkestras atlikdavo sakralinės muzikos kūrinius.
Grįžę į kareivinės, prie šventinio stalo susėsdavo visi kartu – kariai, vadai, karo kapelionas. Karo kapelionas ir vadai tardavo keletą pasveikinimo žodžių, palinkėdavo gerų švenčių. Bendros vaišės buvo pagrindinis visų švenčių akcentas. Jos leido kiekvienam kariui pasijusti reikalingu ir globojamu. Savo prisiminimais kariai mielai dalindavosi karinės spaudos puslapiuose.
Lietuvos kariuomenėje religinėms šventėms buvo skiriamas didelis dėmesys, buvo laikomasi visų krikščioniškų švenčių tradicijų. Karininkai ir karo kapelionai stengėsi formuoti teigiamą karių požiūrį į naujas švenčių tradicijas, plėsti religinių žinių bagažą, kelti karių bendravimo ir elgesio kultūrą.
Velykų džiaugsmui
„Velykų margučiais stalai apstatyti,
O valgiai rikiuojas į gretą.
Štai vadas, štai kitas, viršila matyti –
Mums puotą surengę taip retą.
Susėdom už stalo vieninga šeimyna,
Kiek džiaugsmo, to niekas nežino!”
(Ant. Bernotas. Karys. 1932 m.)
Straipsnį parengė Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė Danguolė Graibuvienė pagal L. Urbonienės magistro darbą „Lietuvos kariuomenės ceremonialai, tradicijos ir šventės 1918 – 1940 m.”, tarpukario Lietuvos spaudą, VDKM ikonografinę medžiagą.
Nuotraukoje – Velykų stalas, Ukmergė, 1930 m.
