Vasario 7–13 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojama kilnojamoji paroda „Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla“. Penkiuose dvipusiuose parodos stenduose supažindinama su Karo mokyklos vadovybe, kadrine sudėtimi, kariūnų koviniu rengimu, buitimi ir kasdienybe, tradicijomis.
Pažintinio-mokomojo pobūdžio paroda skirta eksponuoti Lietuvos krašto apsaugos sistemos kariniuose daliniuose, mokslo ir švietimo įstaigose. Parodos dailininkė Rasa Gumbrevičienė. Parodą sudarė Karybos istorijos (1795–1940) skyriaus vyriausiųjų muziejininkų dr. Andriejus Stoliarovas ir Edvinas Vaidotas.
Karo mokyklos įkūrimo diena laikytina 1919 m. sausio 25-oji, kai krn. Jonas Galvydis-Bikauskas buvo paskirtas jos viršininku. Ši karinė mokymo įstaiga darbą pradėjo pirmosiomis kovo dienomis, tačiau užsitęsus organizaciniams ir paruošiamiesiems darbams iškilmingai atidaryta balandžio 1 d. Ji buvo skirta rengti visų ginklų rūšių tikrosios tarnybos ir atsargos karininkus ir kelti jų kvalifikaciją. Mokyklos programa ir dėstomieji dalykai pradėti rengti dar Nepriklausomybės kovų metu. Vidaus tvarka buvo organizuojama prisilaikant carinės Rusijos praporščikų mokyklos 4 mėnesių kurso programos. Vėliau mokymo procesas vyko sparčiau ir griežta tautiška dvasia 8–10 mėn., vienerius, pusantrų metų. Taikos metu karininkams rengti skirtas 2–3 metų prailgintas mokymosi laikas. Atsižvelgiant į kariuomenės poreikius, pakoreguoti mokymo planai, patobulintos programos, pasitelktas kvalifikuotas personalas (vadovybė, kuopų, būrių vadai ir dėstytojai).
Karo mokykloje tarnavo karininkai, puskarininkiai ir civiliai tarnautojai. Filologo prof. Kazimiero Būgos siūlymu nuo 1922 m. mokyklos mokiniai junkeriai pradėti vadinti kariūnais. Baigusiesiems mokyklą būdavo suteikiamas karužo laipsnis, netrukus pakeistas į leitenanto. Mokykla išsiskyrė ne tik savo auklėtiniais, kurie dalyvavo svarbiausiuose šalies įvykiuose, bet ir kariniais atributais. Suteikdamas karininko laipsnį, valstybės prezidentas kariūno petį paliesdavo špaga arba kardu ir ištardavo: „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“ 1929 m. mokyklai suteiktas Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos vardas ir įteikta vėliava su šūkiu „Mūsų ginklas, mūsų mokslas – Lietuvai tėvynei“.
Nuo pat pirmųjų dienų, t. y. sausio 25-osios, Karo mokykla įsikūrė pačiame Kauno centre, Gedimino ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje, netoli Įgulos bažnyčios (nuo 1920 m. rugsėjo 23 d. iki spalio 9 d. buvo bandoma kurtis Vilniuje). Tačiau jau nuo 1922 m. gruodžio 6 d. Karo mokykla iš miesto centro buvo iškelta į Aukštosios Panemunės kareivines. Čia patalpomis turėjo dalytis su 5-uoju pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulku. 1923 m. lapkričio 24 d. Karo mokykla buvo dar kartą perkelta į kitas, netoliese esančias patalpas ir čia veikė iki pat 1940 m. rugsėjo 12–14 d., kada buvo iškelta į Vilnių.
Iki pirmosios sovietų okupacijos Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla išleido 20 tikrosios karo tarnybos ir 14 aspirantų laidų (parengta 1631 tikrosios karo tarnybos ir 2585 atsargos karininkai). Atkūrus Nepriklausomybę, mokykla tapo pirmąja mokymo institucija, stipriu ir patikimu Lietuvos valstybės ir kariuomenės ramsčiu kuriant ir didinant kariuomenę, rengiant karininkus ir keliant jų kvalifikaciją.
1940 m. birželio 19 d. Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla buvo pervadinta į Lietuvos liaudies kariuomenės, o rugsėjo 4 d. – į Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos Pėstininkų karo mokyklą, pradėjusią veikti rugsėjo 16 d. Galutinai buvo pertvarkyta 1940 m. pabaigoje, tačiau ji jau neturėjo nieko bendra su Nepriklausomos Lietuvos karo mokykla nei savo tradicijomis, nei programa, nei tikslais.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka
