Linas Gerbutavičius – kaip dauguma jaunuolių. Buvęs aktyvus mokyklos gyvenimo ir prevencinių grupių dalyvis laisvalaikį leisdavo apsuptas draugų ir su gitara rankose, bet savo gyvenimo su kariuomene nesiejo. Kartą jis iš draugo išgirdo apie atnaujinamus Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM). Finansų mokslus Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje kremtantis studentas apie mokymus daugiau sužinojo, kai mokykloje apsilankė karininkas ir pristatė mokymus. Liną tai labai sudomino. Dabar studentas sulaukia dar daugiau dėmesio iš draugų ir yra nuolat prašomas papasakoti apie savanoriškąją tarnybą. Jis džiaugiasi savo pasirinkimu ir skatina visus draugus išmėginti savo jėgas kariuomenėje.
Linai, kas tave patraukė į Lietuvos kariuomenę?
Po to, kai į mūsų Tarptautinę teisės ir verslo mokyklą atvyko kapitonas ir visiems mums studentams pristatė mokymus, pradėjau domėtis, siūliau draugams eit kartu, nes vienam truputį nejauku. Bet nieks nenorėjo, todėl pagalvojau: „Ai, bala nematė. Nueisiu, nunešiu ten tuos dokumentus“. O galiausiai suviliojo tai, kad po trejų metų, baigęs savo studijas, įgijęs specialybę, turėsiu ne vieną, o du diplomus (aukštojo mokslo diplomą ir pėstininkų būrio vado diplomą bei atsargos leitenanto karinį laipsnį). Galbūt baigęs mokslus galėsiu eit į kariuomenę dirbti pagal specialybę ir siekti karjeros ten. Žinau, kad bus konkurencija, nes jau dabar aišku, kad bent 20–30 proc. studentų po mokymų rašys prašymus stoti į kariuomenę. Ir trečia, kad įgysiu daugiau patirties. Mačiau, ir medicina, ir inžinerija yra. Ir šiaip, kiekvienas vyras turi pajusti „kariuomenės skonį“.
Kaip aplinkiniai reagavo į tokį pasirinkimą?
Draugai džiaugiasi. Sako – šaunuolis, kad įstojai. Iš pradžių buvo labai neįprasta. Penktadieniai man ir draugams buvo kaip „šventa“ diena. Visi susitikdavome ir važiuodavome į sodybą. O aš jau nebegaliu, nes man ryte šeštą keltis. Buvo tas sunkumas, bet pripratau ir draugai priprato. Dabar su draugais susitinkam šeštadienių vakarais. Pasitaiko, kad, kai nueinu į kokį vakarėlį, visi klausia, kuo užsiėmęs, o kai pasakau, kad studijuoju ir einu į vadų mokymus, tai visiem pasidaro labai įdomu. Vieni sako, kad patys pasidomės, o kiti man parašo, prašo daugiau papasakoti.
Mokymai vyksta savaitgaliais. Ar jie netrukdo studijoms ir poilsiui?
Iš pradžių mokymai vykdavo tik šeštadieniais, o sekmadienis būdavo laisvas. Bet dabar pabalsavom, kad geriau vienas savaitgalis būtų visas užimtas, o kitas – visas laisvas. Tie, kurie atvykę iš kitų miestų ir studijuoja Vilniuje, beveik negalėjo aplankyti namų. Dabar truputį sunkiau, nes užimtas ir šeštadienis, ir sekmadienis. Ypač jei pirmadienį [universitete] reikia už ką nors atsiskaityti. Bet šiaip niekas nesikerta. Man asmeniškai penktadienis yra laisva diena, paskaitų nėra, tai aš per penktadienį viską pasiruošiu, kad būtų rami galva.
Jau praėjo pusė metų nuo mokymų pradžios. Koks susidarė įspūdis?
Tiesą pasakius, kai pirmą kartą atvažiavau, visi buvom išsigandę, nežinojom, ko laukti. Ir kai pačią pirmą dieną gavom uniformą, visą ekipuotę, tai visų akys sužibo. Labai įdomu buvo. Ir kito savaitgalio visi laukė nekantriai, kad galėtų uniformas apsivilkt. Bet pirmosios paskaitos vyko auditorijose, Konstitucijos klausimais. Teisės pagrindus turėjusiems, tarp kurių esu ir aš, buvo labai nuobodu. Galvojau: nejaugi taip visą laiką viskas ir vyks auditorijose? Bet prasidėjo rikiuotė, ginkluotė ir visas kitas smagumas.
Ir ką jau teko mokytis?
Be rikiuotės buvo „fizo“ (fizinio pasirengimo testas), reikėjo jį išlaikyti. Kas neišlaiko, tai turi trejus metus pasiruošti galutiniam išbandymui. Paskui buvo ginklų valdymo testai: pistoleto, automato, kulkosvaidžio, granatsvaidžio. Mokomės ir kaip su granatomis elgtis. Dar visai neseniai mūsų būrys mokėsi dirbti su racijomis, kitas būrys mokėsi, kaip elgtis atsidūrus minų lauke, o trečias būrys ruošėsi cheminiams pavojams ir vaikščiojo su apsauginiais kostiumais. Tas ir įdomu, kad nėra nuobodžių paskaitų.
Ar fiziniai pasirengimai nebūna per sunkūs?
Tikrai ne. Antrakursiai kariūnai yra skyrių vadai, o trečiakursiai – būrių vadai. Taigi maniau, kad jie mus labai spaus, bet aš net stebiuos, kaip mumis rūpinasi. Vienas būrio vadas veda mums bokso treniruotes, vakarais skiria savo asmeninį laiką, kad mes ateitume ir pasportuotume. Tai nėra profesionalus mokymas, greičiau laisvalaikio praleidimo būdas. Bėgom sausio 13-ąją. Kariūnai laiką gaišo, skyrė savo laisvalaikį mums, kad pasiruoštume bėgimui. Čia labai sustiprėji. Mūsų kurse yra vienas vaikinas, kuris pats sakė, kad negalėdavo nė 300 metrų nubėgti nepadusęs ir nesustojęs. Dabar, praėjus pusmečiui, jis jau nubėga visą atstumą, reikiamą išlaikyti „fizo“.
Kas mokymuose patinka labiausiai? Ko dar lauki?
Mūsų kurse dauguma yra šauliai arba savanoriai, o aš – ne. Gal todėl man labiausiai patinka ginklų mokymai. Atrodo, pradėsi nuo pistoleto, bet tau atneša automatą ir pasako – „čia tavo tarnybinis ginklas“. Tas labai smagu. Tada imi galvot, kas bus toliau. Ir gauni kulkosvaidį. Mokais apie jį, išardai, surenki. Nuostabus jausmas, kai anksčiau nesi to daręs. Iš buvusių pratybų labiausiai patiko šaudymas iš kovinio pistoleto tire. Šaudėm iš 10 metrų atstumo ir turėjom po 20 šovinių iššaut. Lazeriniame tire šaudyt lengva, bet šaudant iš tikro ginklo taikytis tikrai sudėtinga. Laukiu vasaros, nes mus išveš į miškus ir ten gal jau gausim pašaudyt iš automatų. Laukiu tų dviejų savaičių, kai turėsim didelį nuolatinį krūvį. Ten bus jau rimtos pratybos.
Ar rekomenduotum Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus savo draugams?
Visiems rekomenduoju. Visai neseniai vienas draugas manęs asmeniškai paprašė, kad atvažiuočiau ir papasakočiau apie mokymus. Jis irgi svarsto apie galimybę įstoti šį rudenį. Kad įstojau į mokymus, geriausias sprendimas mano gyvenime, nes įgyju daug patirties, daugiau laiko skiriu sportui. Gaunu tokių žinių, kokių ne kiekvienas iš mano draugų turi. Vyras turi patirti ir žinoti, kas yra kariuomenė. Nereiktų kreipti dėmesio į tuos komentarus internete, kad kariuomenėj nuobodu ir nėra ką veikti. Žinoma, visi mato savo akimis, kiekvienam neįtiksi. Kaip gero sutarimo pavyzdį galiu pasakyt tokį dalyką, kad gruodžio mėnesį kartu su kariūnais pasipuošėm eglę, pasidarėm vaišes ir visi drauge žiūrėjome filmus. Buvo labai smagu.
Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai aukštųjų mokyklų studentams – tai galimybė per trejus kitų studijų metus įgyti dar vieną – karininko – profesiją. Baigusieji jaunesniųjų karininkų vadų mokymus įgyja tam tikrą specialybę ir jiems suteikiamas atsargos leitenanto karinis laipsnis.
Mokymai trunka trejus metus. Aukštųjų mokyklų studentai kartą per savaitę mokosi karybos teorijos, kurią taip pat pritaiko ir lauko pratybose, trunkančiose vidutiniškai dvi savaites ir vykstančiose vasaros atostogų metu.
Mokymų metu visi dalyviai aprūpinami karine apranga, mokama nustatyto dydžio maitinimosi išlaidų piniginė kompensacija (18,5 Lt per dieną arba aprūpinimas maistu), išmokos buitinėms išlaidoms.
Mokymai, skirti paruošti pėstininkų būrio vadus, vyksta trijuose miestuose: Vilniuje – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje; Kaune – Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje; Klaipėdoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotajame pėstininkų batalione.
Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus sudaro 3 trys programos – pėstininkų būrio vado, karinio laivo kovinės dalies vado, ir šių metų rudenį prasidėsiantys mokymai medicinos studentams (karo gydytojams).
Asmeninio archyvo nuotraukos
