„Afganistanas – šalis, kurioje žmonės skaičiuoja milijonus krentančių žvaigždžių, o sugalvoti norai dažniausiai siejasi su tėvyne,” – taip savo buvimą Lietuvos vadovaujamos septintosios provincijos atkūrimo grupės (PAG-7) sudėtyje apibūdino Utenos kraštietis kapelionas kapitonas Jonas Tamošiūnas. Jis siunčia nuoširdžiausius linkėjimus savo krašto žmonėms 125-ųjų Daugailių šventojo Antano Poduviečio bažnyčios pašventinimo ir Daugailių miestelio šventės proga.
Ilgesį maskuoja prisiminimais
Pokalbis apie Utenos krašte likusius artimuosius ir apie ypatingos reikšmės bažnyčią gimė visai netyčia. Tąkart lauko pavėsinėje susirinkę kariai mintimis lankėsi ten, kur labiausiai norėtų pabuvoti artimiausiu metu. „Niekada nesakiau, bet kuo toliau, tuo labiau noriu nukeliauti į Utenos rajoną – ten, kur ir gimiau,” – prisipažino kapelionas Jonas. Paklaustas, kodėl apie tai prabilo būtent dabar, papasakojo apie šventę, kuri turėtų įvykti po kelių dienų.
„Kiekvienais metais šiuo metu grįždavau į Gimtinę, kur kartu su jos žmonėmis švęsdavome bažnyčios ir miesto šventę, o dabar esu toliau negu toli,” – atsiduso jis. Pokalbis pakrypo apie Utenos kraštą, jo žmones, Daugailių šventojo Antano Poduviečio bažnyčią, kurioje tiek patirta ir tiek sužinota. Šioje šventovėje Jonas žengė pirmuosius žingsnius į kunigystę – krikštas, pirmoji Komunija.
Mintis grąžindamas į Afganistaną kapelionas pasidžiaugia, kad ne tik Daugailiuose vyks šventė. Goro provincijoje karai irgi galės pažymėti svarbią progą. „Daugailiuose minimos 125 bažnyčios pašventinimo metinės, tuo tarpu čia, Čagčarane, baigiame sumūryti sienas ir įrengti koplyčią Afganistane tarnaujantiems kariams. Čia jie galės švęsti sekmadienius ar pabūti su savo mintimis,” – sakė kpt. J. Tamošiūnas. Anot jo, anksčiau koplytėlė buvo įsikūrusi palapinėje, o vėliau perkelta į karių ramovę, kur nebuvo atskirta atvirtomis sienomis, todėl trūko ramybės ir susikaupimo.
Tarnauti tarnaujantiems
Pasakodamas apie savo pasirinkimą vykti į misiją Afganistane kapelionas neslepia, kad tai vėlgi labai siejasi su tuo, ko jis išmoko tarnaudamas Krašto apsaugos savanorių pajėgų Utenos Vytauto apygardos 7-osios apskrities rinktinėje. Jau tada jis su kariais būdavo visur: pratybose, ekskursijose, mokymuose, susitikimuose. „Pasirinkdamas kapeliono duoną, žinojau su kuo ji valgoma. Pradėdamas tarnauti kaip karo kapelionas kartu pasirinkau ir visus iššūkius, kuriuos pateikia tarnybos specifiškumas,” – paaiškina kpt. J. Tamošiūnas.
Dauguma šiuo metu misiją Afganistano Goro provincijoje atliekančių karių priklauso Alytaus Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotajam pėstininkų batalionui, kuriame tarnauja kpt. J. Tamošiūnas. Pasak jo, išvykimas į misiją kartu su savo žmonėmis – savaime suprantamas dalykas. „Kai buvo priimtas toks sprendimas, net nepagalvojau, kad galėčiau atsisakyti, o kitokiu sprendimu tikrai nebūčiau patenkintas. Juk tai mano žmonės – aš jais pasitikiu ir tikiu, kad jie pasitiki manimi,” – patikina kapelionas.
Čia pat prisimena artimuosius, ypač mamą, kuri labiausiai nerimauja ir kiekvieną dieną nubunda su mintimi, kad išaušo dar viena diena, priartinanti susitikimą su sūnumi.
„Kraštiečiai turėtų gerai atsiminti vieną pagrindinių mano moto – tarnauti tarnaujantiems. Būdamas Goro provincijoje kartu su savo kariais tarytum realizuoju šį savo gyvenimo šūkį. Tai suteikia jėgų ir stiprybės,” – sako kapelionas. Jis taip pat patvirtina, kad tai yra viena iš geriausių progų pamatyti ir susipažinti su ypatinga kultūra, kokios nei Daugailiuose, nei Alytuje tikrai nepamatysi.
Žmonėms vargas – natūralus dalykas
„Ar matei, kaip jie gyvena? Tai kažkas neįtikėtinai nuostabaus. Čia turėtų atvykti kiekvienas besiskundžiantis mažai melodijų talpinančiu mobiliuoju telefonu ar prastos kokybės kremu rankoms, – pats į savo klausimą kapitonas J. Tamošiūnas. – Prieš atvykdamas į misiją gana daug domėjausi Afganistano kultūra, religija, žmonėmis. Taip pat turėjau galimybę pabendrauti su šioje šalyje pabuvojusiais kapelionais ir kitais kariais”.
„Turi atvažiuoti čia ir pamatyti viską savo akimis, niekas kitas tau geriau nepapasakos, kaip atrodo iš molio drėbtos trobelės, ant tvorų džiovinamos gyvulių išmatos – geriausios pakuros žiemą,” – įspūdžiais dalijasi kapelionas Jonas. Jis patikina, kad iš kitų pasakojimų niekada nesusidarysi realaus vaizdo.
Tačiau bene daugiausia dėmesio savo pasakojime misijoje tarnaujančių karių kapelionas skiria žmogui. Anot jo, Afganistano žmonės, ypač vaikai labai gražūs, turintys tai, kuo jie skiriasi nuo kitur gyvenančių žmonių. „Galbūt tai vargas, prie kurio jie jau pripratę, bet jų vargas kitoks. Jis jiems artimas, tarytum jų gyvenimo palydovas. Manau, kad kitokio gyvenimo afganistaniečiai paprasčiausiai neįsivaizduoja.”
Nuostabiausia diena – sekmadienis
Kapeliono misija Afganistane – suteikti dvasinę pagalbą kiekvienam, kuris palūžta ar tiesiog nori pasiguosti, išsikalbėti. „Juk būna visokių dienų. Kartais žmogus džiaugiasi ir dalija tą džiaugsmą kitiems, kartais jis užsidaro į savo kiautą ir pasislepia nuo visų, o kartais jam reikia tuščios erdvės, kurioje galėtų garsiai išsirėkti,” – pasakoja J. Tamošiūnas. – Aš pats sau iškėliau uždavinį – rasti priėjimą prie žmogaus kiekvienoje situacijoje: su juo pakalbėti, apkabinti, o gal paprasčiausiai patylėti.”
Kapelionas Jonas pasakojo, jog jo misija būnant čia palengvėja, kadangi atvyko kartu su savo bataliono kariais. Taip tarytum sumažėjo užduočių skaičius, nereikėjo iš naujo pažinti ir prisijaukinti vieniems kitus. Kai kurie kariai kapeliono padrąsinti, ryžosi priimti Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą misijos rajone. Šiuo metu vyksta pasiruošimas šioms dviems progoms.
„Visgi pati nuostabiausia diena – sekmadienis,” – prisipažįsta kpt. Tamošiūnas. – Jei namuose ji būdavo tik graži, tai Afganistane ją galėčiau pavadinti nuostabia diena. Tai vienintelė diena, kai į mišias susirinkę kariai tarsi tampa viena šeima. Mus suvienija malda ir giesmė. Noriu, kad tai nesibaigtų visą dieną.” Kapelionas patikina, kad visos kitos dienos daugiau ar mažiau vienodos: pusryčiai, pietūs, vakarienė, pokalbiai su kariais. Kapelionas patikina, kad su kariais kalbasi ne tik apie tikėjimo dalykus. „Gal net dažniau mes kalbamės apie užduočių vykdymo ypatumus, artimųjų ilgesį ar tiesiog linksmai paplepame prie arbatos,”– pasakoja PAG-7 kapelionas.
Švęskite asmeninį jubiliejų
Pasakojime apie artėjančią Utenos šventę, kpt. J. Tamošiūnas daugiausiai dėmesio skiria ne pačiam miestui, bet bažnyčiai. Pasak kapeliono, bažnyčia yra ta vieta, tas pastatas, kuris vaidina itin svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime. Būtent krikšto metu žmogus pirmą kartą pasirodo bendruomenei, o prieš išvykdamas į paskutinę kelionę atsisveikina su draugais ir artimaisiais.
„Kaip ant Sinajaus kalno Petras susitiko su Dievu, taip jau daugiau nei 100 metų mūsų žmonės susitinka Daugailių bažnytėlėje. Nors ji papėdėje, bet tikiu, kad kiekvienam uteniškiui ji iškelta į aukščiausią širdies kalną,” – sakė kapelionas J. Tamošiūnas.
Paklaustas apie tai, ką norėtų palinkėti visiems Utenos žmonėms miesto šventės proga, neabejodamas atsako: „Palinkėsiu tik vieno: švęsdami bažnyčios jubiliejų, atšvęskite kiekvienas savo, asmeninį jubiliejų. Galbūt kažkam jis bus susijęs su pirmąja Komunija, pirmagimio krikštynomis ar santuokos palaiminimu. Prasmingos ir Dievo palaimingos Jums šventės, mano žmonės!
Lietuvos vadovaujama PAG misiją pradėjo veikti 2005 m. birželio mėnesį. Pagrindinė PAG užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.
PAG – tai NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (angl. NATO International Security Assistance Force, ISAF) priklausanti Lietuvos vadovaujama bendra civilinė ir karinė misija.
PAG – 7 visuomenės informavimo karininkė leitenantė Rūta Gaižutytė
