Jonas keliavo su draugais po Italiją, Petras mokėsi sklandymo, Juozas ir Leonardas priklausė šauliams, o pastarasis dar ūkininkavo. Tokie pomėgiai populiarūs šiandien, o kaip manote, ką vyrai veikė prieš 80-90 metų? Lygiai tą patį! Tuo užsiėmė šie lietuviai iki tol, kol tapo partizanų vadais ir pasirašė kitą ne mažiau svarbią vasario 16-osios Deklaraciją. Istorinės atminties projektas „Kiek tavyje partizano?“ kviečia susipažinti su 8-iais Lietuvos herojais, kurie pasitelkus dirbtinio intelekto (DI) įrankius pavaizduoti šiuolaikiniame pasaulyje. Kad praėjusio amžiaus pradžioje gimę vyrai pritaptų šiandien, klausimų nekyla. O ar tarp mūsų drąsa populiari?
Nepaisant to, kad šiandieninė mūsų aplinka skiriasi nuo partizanų gyvenimo, vis dėlto jų istorijose – daugybė vertingų pamokų apie tapatybę ir tikėjimą. Tad kodėl nepasinėrus į jaunų ir nepaprastai drąsių asmenybių istorijas ir neatradus asmeninio ryšio su praeitimi? Tuo labiau, kad ji vis dar veikia mūsų dabartį ir ateitį.
Projektas pristato mažai kam žinomus faktus apie aštuonis iškilius partizanų vadus ir apie jų indėlį puoselėjant mūsų valstybę. Jų pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija teisiniu požiūriu yra vienu iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos dokumentų. O šie signatarai prieš tą lemtingą akimirką, paimant ginklą į rankas, gyveno labai panašius gyvenimus į mūsų. Štai pirmieji keturi: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949), Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953) ir Leonardas Grigonis-Užpalis (1905–1950).
Kūrė eiles, domėjosi sklandymu, siekė mechaniko diplomo – kas dar?
Petras Bartkus buvo Maironio giminaitis, tad nenuostabu, jog pats buvo linkęs į eilių kūrybą, o ir mūzą Aldoną iš Kauno vienu metu turėjo. Vėliau įgimtas aktyvumas ir patriotiškumas 1941 metais išsiskleidė antisovietiškoje veikloje, su keliais draugais įkūrus bendraminčių kuopelę. Nuo suėmimo išgelbėjo jaunas amžius, mat Petrui tuo metu buvo vos 16-lika. Tų pačių metų rudenį jis pradėjo studijuoti Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir turėjau tapti diplomuotu pramonės mechaniku. Kaune tuo metu pragyventi buvo nelengva, tad po paskaitų uždarbiavo privačiai mokydamas vaikus iki 1942 m., kuomet davė Lietuvos laisvės armijos nario priesaiką. Dar buvo užsirašęs į sklandymo mokyklą, bet į Lietuvą sugrįžus sovietams, 1944 m. vasaros pabaigoje, būdamas 19-likos tapo partizanu.
Turėjo būti pienininku, bet pasirinko siekti svajonės
Vegetaru auginto Jono Žemaičio tėvas tikėjosi, kad sūnus tęs jo pradėtą pienininkystės verslą. Tačiau jis pats turėjo visai kitokių svajonių – vietoj pienininko tapo karininku, baigė studijas Artilerijos mokykloje Prancūzijoje. J. Žemaitį vargino intensyvūs vokiečių ir prancūzų kalbos kursai, tačiau viską atpirko kvapą gniaužiantys Paryžiaus vaizdai ir radus laisvo laiko nuo mokslų – kelionės su draugais po Italiją, Didžiąją Britaniją.
Po dviejų metų Vakarų Europoje grįžo į tėvynę ir buvo paskirtas vadovauti mokomajai artileristų baterijai, jam suteiktas kapitono laipsnis. O tada ta lemtinga 1940 m. vasara – Lietuvą okupavus sovietams, J. Žemaitis tapo Raudonosios armijos 617-ojo artilerijos pulko mokyklos viršininku. Atmosfera dalinyje buvo labai slogi, kankino nežinia dėl ateities. Vienintelė paguoda – džiugios permainos asmeniniame gyvenime susituokus su mylimąja Elena Valionyte. O jau 1945 m. birželio pradžioje J. Žemaitis išėjo partizanauti.
Mokytojas devyndarbis su trimis sūnumis
Juozą taip buvo įtraukusi jo pasirinkta mokytojo profesija, kad jis mokinius būrė popamokinėms veikloms – statė spektaklius, įkūrė muziejų, vadovavo liaudies šokių būreliui, su kuriuo buvo netgi į užsienį, į tuometinę Čekoslovakiją nuvykęs. Sunku apsakyti, kaip jis viską spėjo! Nes nuo 1928 m. buvo vedęs kolegę Oną, su kuria Juozą sutuokė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, su ja augino tris sūnus, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir organizacijai „Jaunoji Lietuva“. Tad Lietuvą okupavus sovietams, Juozui ir jo šeimai kilo didžiulis pavojus. 1941 m. birželį vyras stengėsi nenakvoti namuose, tikėdamasis, kad jo neradę, sovietai žmoną ir sūnus paliks ramybėje. Deja, visą jo šeimą ištrėmė į Altajaus kraštą. Tad 1944 m. vasaros pabaigoje J. Šibailai tapti partizanu buvo geriausia mintis.
Kai viena mokykla sudegė, pastatė kitą
Leonardas buvo mokytojas, bet taip pat kurį laiką padėjo mamai ūkininkauti, mat tėvas mirė per karą. Įdomu tai, kad 1930 m. Leonardą perkėlė mokytojauti į Litviniškio kaimą, kur net nebuvo mokyklos. Bet jis buvo toks motyvuotas ir aktyvus, kad ne tik pervadino kaimą lietuvišku pavadinimu „Sėlynė“, pagal kadaise čia klajojusią sėlių gentį, bet sutelkė jėgas, per ketverius metus surinko paramą ir pastatė medinę mokyklą.
Dar jis vadovavo vietos šauliams, skautams ir jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriui. Darbas darbą tiesiog vijo. Deja, mokykla sudegė, o atstatyti nebuvo kada – 1941 m. birželį ištrėmė Leonardo mamą, jam pačiam pavykus per langą pabėgti. Iš širdgėlos norėjo pats sovietams pasiduoti. Atėjus vokiečiams, Leonardas dar spėjo pastatyti mūrinę mokyklą, o grįžus sovietams jau gyveno slapstydamasis ir 1946 m. pradžioje prisijungė prie partizanų.
Ką lemtingą dieną darytume mes?
Gaivališkai kilęs partizanų judėjimas iš pradžių veikė gan chaotiškai, tad būsimieji partizanų vadai ėmėsi telkti ir organizuoti laisvės kovotojų būrius kasdien susidurdami su iššūkiais: nuolat reikėjo slapstytis nuo sovietų represinių struktūrų ir jų šnipų stengiantis išgyventi ir motyvuoti judėjimą palaikančius bendraminčius.
Visus vadus jungė panašios vertybės ir pasiryžimas kovoti už tėvynės laisvę, kita vertus – kiekvienas jų buvo savitos asmenybės, kurių bruožai išliko kitų žmonių prisiminimuose. Visu kūnu ir siela darbui atsidavęs Jonas buvo inteligentiškas ir santūrus: net pastabas aplinkiniams jis stengdavosi išsakyti asmeniškai, tai darydavo labai taktiškai, kad neįžeistų. Leonardas buvo meniškos sielos bei gražaus balso žmogus, ir nepaisant jauno amžiaus jis buvo vienas iš artimiausių J. Žemaičio bendražygių. Leonardas buvo geraširdis, linksmas, draugiškas, o Juozas – priešingybė: labai griežtas ir užsispyręs, tad nenuostabu, kad dauguma laisvės kovotojų dėl to pagarbiai jo prisibijojo.
Įdomu, kaip šiandienos kontekste skambėtų jų motyvacinės kalbos, kad galėtume atpažinti ir įvertinti, kaip asmeninė drąsa ir atsakomybė galėtų pakeisti šalies ateitį. Aišku viena, įkvepiantys pavyzdžiai skatina mus pagalvoti, ką lemtingą dieną darytume mes (https://pasipriesinimas.kam.lt).
