Nors Adolfas Ramanauskas gimė ne mūsų šalyje, o JAV, po kelerių metų su tėvais grįžęs augo ir brendo laisvoje Lietuvoje, nebuvo patyręs nei karo, nei Nepriklausomybės kovų realybės. Adolfas buvo itin gabus mokslams, už puikius rezultatus buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą gimnazijoje, pateko iškart į antrą klasę. Apsisprendė tapti mokytoju ir įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą Klaipėdoje.
Laikai buvo labai neramūs – karo nuojauta tvyrote tvyrojo ore ir Adolfas, negalėdamas sėdėti rankų sudėjęs, ėmė lankyti Karo mokykloje dėstomus aspirantų kursus, kuriuos baigė 1940 m. rudenį. Deja, atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnio taip ir negavo, karininko priesaikos nedavė – negalėjo prisiekti ginti savo šalies, nes jos tiesiog nebebuvo. Sovietų okupacijos metais Adolfas mokytojavo, dalyvavo Birželio sukilime, po to kurį laiką dėstė mokytojų seminarijoje, kur jautėsi atradęs save. Ne tik save – ten sutiko ir savo gyvenimo meilę Birutę, vieną iš studenčių. Džiaugėsi su ja galėdamas atvirai, be baimės būti šnipinėjamu pasikalbėti apie Lietuvą. Galiausiai 1945 m. pavasarį Adolfas įstojo į partizanų gretas.
