Dr. Dainius Žalimas, tarptautinės teisės ekspertas, krašto apsaugos ministrės patarėjas-teisininkas
Rusija pagaliau išvedė savo pajėgas iš Pietų Osetijos ir Abchazijos ir nutraukė šių Gruzijos teritorijų okupaciją, neketina rengti planų krizės atveju blokuoti NATO šalių laivus ir pastiprinimo teikimą Baltijos jūroje, ištyrė visus žmogaus teisių pažeidimus, Čečėnijoje įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nubaudė kaltuosius, atsisakė artimojo užsienio ir ypatingų interesų zonos koncepcijos, nebeneigia sovietinės Baltijos valstybių okupacijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Toks į sapną panašus įspūdis galėjo susidaryti pirmadienį, kai buvo paskelbta apie tikėtiną Prancūzijos sprendimą parduoti Rusijai karinį Mistral klasės laivą, kuris yra amfibijos tipo ir galintis į skubias operacijas gabenti kelis batalionus karių, tankus ir kitą kovinį transportą, sraigtasparnius (taigi rengiamasi parduoti laivą, kurį kaip platformą būtų galima panaudoti bet kuriai kelių valandų puolamojo pobūdžio specialiajai operacijai kur nors „artimajame užsienyje“). Sapnuoti šį prancūzišką sapną verčia Europos Sąjungos pasitvirtinti kriterijai ginklų eksportui. Mat pagal juos ginkluotė gali būti parduodama tik šalims, kurios laikosi jėgos nenaudojimo principo, nekelia grėsmės kaimynams ir ES narėms, nepažeidžia žmogaus teisių. Prancūzijos sprendimas lyg ir rodytų, kad būtent tokia valstybe ji laiko Rusiją, na, bent jau norėtų tokia laikyti bent jau sapne.
Tačiau realybė, deja, atrodo visiškai kitokia, nei iš prancūziško sapno. 2008 m. gruodžio 8 d. bendrosios užsienio ir saugumo politikos rėmuose ES Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2008/944/CFSP, apibrėžiančią karinės technologijos ir įrangos kontrolės bendrąsias taisykles. Ši Bendroji pozicija pakeitė iki tol galiojusį iš esmės identiško turinio 1998 metų ES Ginklų eksporto elgesio kodeksą (EU Code of Conduct on Arms Export). Bendrosios pozicijos 2 straipsnis nustato kriterijus, kuriais remiantis turėtų būtin priimami sprendimai dėl ginkluotės eksporto. Iš viso yra nurodyti ir atskleisti 8 kriterijai, kurių turėtų būti paisoma. Parduodama Mistral klasės laivą Rusijai, Prancūzija, atrodo, nepaisytų net 4 iš šių kriterijų.
Pirma, būtų nepaisoma antrojo kriterijaus, kuris nurodo, jog priimant sprendimą dėl ginkluotės pardavimo turėtų būti atsižvelgiama į pagarbą žmogaus teisėms ir humanitarinei teisei perkančiojoje šalyje. Ypač turėtų būti atsižvelgiama į tokius sunkius žmogaus teisių pažeidimus, kaip kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys, neteisminės egzekucijos, prievartiniai dingimai. Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra išnagrinėjęs daugiau kaip 40 bylų dėl žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, kuriose nustatyta, kad Rusija yra atsakinga už jos pajėgų vykdytus masinius civilių žudymus (neteismines egzekucijas, pavyzdžiui, tiesiog gatvėje šaudant moteris ir vaikus, deginant jų lavonus, puolant karo pabėgėlių vilkstines), už jų kankinimus neteisėto sulaikymo vietose (koncentracijos stovyklose, kaip Černokozovo), už daugelio žmonių dingimą (Teismas kartu pažymėjo, kad prievartiniai dingimai yra masinis reiškinys Čečėnijoje). Iš šių bylų galima daryti išvadas apie Rusijos pajėgų įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, bet neteko girdėti apie veiksmingą šių nusikaltimų tyrimą ir kaltųjų nubaudimą (Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip tik pastebėjo, kad Rusija nevykdo pareigos tirti žmogaus teisių pažeidimus). Apie kitus įvairiuose Rusijos regionuose vykdomus žmogaus teisių pažeidimus tokiame kontekste rašyti jau net neverta. Galima tik priminti, kad būtent prieš Rusiją yra pateikiama daugiausiai peticijų Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Antra, vienas iš svarbiausių ir aktualiausių Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nustatytų kriterijų yra trečiasis, kuris nurodo atsižvelgti į regioninės taikos, saugumo ir stabilumo interesus. Kitaip tariant, ginkluotė turėtų būti neparduodama, jeigu ji gali būti panaudota agresijai prieš kitą šalį vykdyti ir teritorinėms pretenzijoms įgyvendinti. Prancūzijos sprendimo parduoti Mistral laivą Rusijai prieštaravimas šiam kriterijui būtų akivaizdus, nes Rusijos ginkluotųjų pajėgų atstovai yra pareiškę, jog tokio laivo įsigijimas kompensuotų esamus Rusijos pajėgumų trūkumus ir leistų iš jūros greičiau reaguoti į Gruzijos pajėgų veiksmus „ginant Abchaziją ir Pietų Osetiją“. Taigi tai yra aiškus ketinimas prireikus panaudoti perkamą laivą agresijos veiksmams prieš Gruziją, jos teritorijos dalių (Abchazijos ir Pietų Osetijos) okupacijai tęsti.
Trečia, Prancūzijos sprendimas akivaizdžiai prieštarautų penktajam kriterijui, kuris nurodo paisyti kitų ES valstybių ir sąjungininkų (pavyzdžiui, kitų NATO narių), taip pat kitų draugiškų šalių (kad ir Gruzijos) nacionalinio saugumo interesų. Be kita ko, turėtų būti atsižvelgiama į perkamos ginkluotės panaudojimo prieš kitos ES ar NATO narės ginkluotąsias pajėgas riziką. Perkamo Rusijos laivo atsiradimas Baltijos jūroje keltų pagrįstą Baltijos šalių susirūpinimą dėl išaugusio Rusijos karinio potencialo, o svarbiausia, kad šis laivas krizės atveju galėtų būti panaudotas skelbtiems ir pratybose imituotiems Rusijos planams užkirsti kelią kirų NATO narių pastiprinimui Baltijos šalims per Baltijos jūrą ir blokuoti NATO valstybių karo laivų įplaukimą į Baltijos jūrą.
Ketvirta, Prancūzijos sprendimas būtų nesuderinamas ir su šeštuoju kriterijumi, kuris inter alia nurodo atsižvelgti į tai, kaip perkančioji valstybė paiso tarptautinės teisės, ypač įsipareigojimų nenaudoti jėgos. Bene iškalbingiausiai apie Rusijos požiūrį į tarptautinius įsipareigojimus nenaudoti jėgos rodo besitęsianti Gruzijos teritorijos dalių (Abchazijos ir Pietų Osetijos) okupacija ir tai, kad net neįvykdytas 2008 m. rugpjūčio mėn. Prancūzijos prezidentui tarpininkaujant pasirašytas šešių punktų planas, pagal kurį Rusija turėjo atitraukti savo pajėgas į tas pozicijas, kurios buvo iki ginkluotų veiksmų prieš Gruziją pradžios. Atvirkščiai, tarptautinė teisė toliau ir dar šiurkščiau pažeidinėjama Rusijai pripažįstant marionetinius Abchazijos ir Pietų Osetijos „valstybinius" darinius. Tokiame kontekste jau tik kaip smulkmenos atrodo tai, kad prieštaraudama tarptautinei teisei ir įsipareigojimams pagal dvišalę Tarpvalstybinių santykių sutartį, Rusija neigia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. ir kėsinasi į pačius Lietuvos valstybingumo pagrindus.
Matant tai, kad Prancūzija ketina nepaisyti Bendrojoje pozicijoje įtvirtintų ginkluotės pardavimo kriterijų, tenka konstatuoti ir tai, kad Prancūzija tokiu atveju nesilaikytų Europos Sąjungos sutarties 29 straipsnio (iki Lisabonos sutarties – 15 straipsnio), kuris įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų nacionalinė politika atitiktų Sąjungos bendrąsias pozicijas. O apskritai toks Prancūzijos sprendimas būtų nesuderinamas su ES sutartyje įtvirtintu valstybių narių solidarumo principu (pavyzdžiui, Sutarties 24 straipsnio 3 dalis nurodo valstybėms narėms solidarumo dvasia remti bendrą užsienio ir saugumo politiką, plėtoti savitarpio politinį solidarumą).
Žinoma, Prancūzija galėtų pradėti tvirtinti, kad Bendrosios pozicijos galima netaikyti, nes laivą ji tariamai parduos be ginkluotės, tik kaip platformą ir civiliniams tikslams. Tačiau tuo, kad tokiame laive nebus sumontuota moderni ginkluotė ir jis bus naudojamas kilkėms, krabams ir panašiems jūrų gyviams gaudyti ar žvejams gelbėti, gali patikėti tik paskutinis naivuolis arba apsimetantis tokiu. Be to, reikia būti ir kurčiam bei negirdėti Rusijos karinio jūrų laivyno vado svajonių apie atsiveriančias greitų operacijų prieš Gruziją galimybes, kai Mistral laivas bus nupirktas.
Prancūzija galėtų taip pat griebtis formaliojo požiūrio tvirtindama, kad ES bendrosios pozicijos užsienio ir saugumo politikos klausimais yra labiau politiškai, nei teisiškai saistantys dokumentai, nes nėra jokių veiksmingų teisinių priemonių priversti valstybes jų paisyti (pavyzdžiui, negalima analogiška kitų sričių ES teisės aktų pažeidimų atvejais valstybių narių atsakomybės procedūra pateikiant ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui). Tačiau priėmus tokį požiūrį tektų išties atsukti nugarą solidarumo ir ES, kaip bendras vertybes puoselėjančių valstybių, sąjungos idėjai. Solidarumas nėra ir negali būti tik formali teisinė kategorija, leidžianti nepaisyti kitų ES narių nacionalinio saugumo interesų ir tarptautinio saugumo interesų apskritai. Tikrasis solidarumo turinys atsiskleidžia turint omenyje ne tiek teisinį, kiek moralinį ir politinį solidarumo aspektą, kuris suponuoja ne vienašališkumą, o kitų ES valstybių klubo narių interesų paisymą, bendro požiūrio ir bendrų sprendimų paiešką. Tokią ES narių solidarumo sampratą skatindama glaudesnę integraciją paprastai propaguodavo ir Prancūzija.
Tuo tarpu dabar atrodo, kad Prancūzijos sprendimas dėl Mistral laivo demonstruotų, jog visos ES šalys yra lygiateisės ir solidarios, tačiau kai kurios yra lygesnės už kitas, o solidarumas pagal Prancūziją turėtų reikšti tik pritarimą minėtajam jos saldžiam sapnui apie patikimą demokratišką partnerę Rusiją. Panašiai kaip solidarumas turėtų reikšti pritarimą Vokietijos sapnams, kad Nord Stream dujotakis Baltijos jūros dugnu yra „tik biznis ir jokios politikos" ir nekels jokios grėsmės kitų ES šalių energetiniam saugumui. Taigi būti solidariam ir lojaliam iš Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių, ES narių, perspektyvos gali greitai reikšti besąlygišką ES teisės ir bendrųjų pozicijų užsienio ir saugumo politikos klausimais įgyvendinimą, kai didžiosios ir senosios ES šalys (tokios kaip Prancūzija) gali sau leisti šias pozicijas ignoruoti prireikus iškeldamos kokius nors formalius argumentus ar tiesiog apsimesdamos, kad realybė yra tokia, kokios norėtųsi. Būtent tokį solidarumo prancūziškai precedentą gali sukurti Mistral.
Straipsnis skelbtas www.delfi.lt
A. Pliadžio (KAM) nuotr.
