Nors hibridinio ar asimetrinio karo fenomenas yra žinomas nuo seno, terminas „hibridinis“, aktualizuotas po Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos ir besitęsiančios agresijos Rytų Ukrainoje, tapo kertiniu konceptualizuojant šiuolaikinį karą ir grėsmes. Tai – savotiškai nauja paradigma, iš naujo apibrėžiant Europos saugumo architektūrai kylančius iššūkius.
Baltijos jūros regiono saugumą ir toliau lemia tebesitęsianti Rusijos Vakarų karinės apygardos militarizacija, jos užsienio ir saugumo politikos aktyvumas, agresyvumas, pasiryžimas atkurti savo įtakos zoną regione bei troškimas zonduoti Vakarų silpnumą. Vykstant Rusijos agresijai Ukrainoje, akivaizdu, kad Rusija vis intensyviau investuoja į nekarines priemones savo tikslams siekti regione, į kurį patenka ir Baltijos šalys. Tai apima kultūros politiką, informacines ir kibernetines atakas, socialinio nepasitenkinimo skatinimą, destruktyvią diplomatiją, istorijos perrašinėjimą, šantažo politiką ir t. t. Nėra objektyvių priežasčių teigti, kad Rusijos pasirinkta hibridinio veikimo strategija ir taktika kistų trumpuoju ar vidutiniu periodu. Apžvelgus Lietuvos situaciją, aiškiai galima matyti, kad Rusijos keliamos hibridinės grėsmės yra aktualus saugumo iššūkis, kuriam yra reikalingi kompleksiški sprendimai.
Toliau pateikiami keli hibridinių grėsmių pavyzdžiai:
Karinis atgrasymas
1366 m. Heningas Šindekopfas su saviškių žinia nutarė susitikti su Kęstučiu. Minėtas maršalas ir nedidelis būrys su aukštaisiais pareigūnais, Įsruties viršininkas atjojo į Ragainę (dab. Karaliaučius). Čia jis išgirdo, kad karalius Kęstutis su didele palyda atvyko prie Įsruties <…>.
Kęstutis, <…> jodamas dieną naktį, neduodamas ilsėtis, atjojo nelauktai prie Tamaviškių (dab. Karaliaučius), skubindamas Įsrutin.
Ordino broliai sužino apie karaliaus atvykimą, sėdėdami dar už pietų stalo, ir jie vos spėjo pakelti tiltą. O karalius Kęstutis, pamatęs arklius, ėmė ir parsivarė namo, ir užmušė, ir supančiojo penkiasdešimt belaisvių, ir nuskubėjo į paskirtąjį susitikimą su Ordino maršalu. Karalius Kęstutis su saviškiais sėdėjo raiti ant pilies viršininko arklių. Ir viršininkas sako, kad šito nesitikėjęs. O karalius:
— Tokie dabar laikai!
Kas nori į Klaipėdą
1922 m. lapkričio mėnesio pradžioje kilo mintis patikimiausius kariuomenės dalinius aprengti civiliais rūbais ir permesti į Klaipėdos kraštą, kad suvaidintų vietinius sukilėlius. Lietuvos Vyriausybė Jonui Budriui pavedė planuoti ir ruošti sukilimą. Plane buvo numatyta ir pabrėžta:
„Kariai turi būti savanoriai, paleisti neribotų atostogų ir išbraukti iš kariuomenės dalių sąrašų. Neimti su savimi jokių asmens dokumentų, kitų raštų bei laiškų iš kurių galima būtų nustatyti, kad sukilėlis yra atvykęs iš nepriklausomos Lietuvos. Neoficialiai savanorius apginkluoti pagal etatus priklausomais, lengvaisiais ginklais: lengvaisiais kulkosvaidžiais, šautuvais, pistoletais, granatomis ir atitinkamu kiekiu šaudmenų; sausu daviniu trejetui dienų ir maistpinigiais. Sumažinti išlaidas civilių rūbų pirkimui, masės padidinimui, patenkinti šaulių bei kitų civilių norą dalyvauti žygyje, juos priimti ir įjungti į karinius dalinius.“ Svarbiausias tikslas turėti civilių buvo tai, kad reikalui esant, santarvininkų galimai inspekcijai būtų galima pakišti, kad štai čia nėra reguliarioji kariuomenė. Praktiškai taip ir atsitiko.
Krivio vizija
Atrodo, žinome savo valstybės istoriją, bent jau įsimintiniausius įvykius, šlovingas pergales, iškilias asmenybes. Tačiau jei pasižvalgytume po kaimyninių valstybių informacinį srautą, rastume nemažai atvejų kai mūsų pergalės, mūsų valdovai ir karvedžiai priskiriami visai ne Lietuvai. Kartais tai atsitinka iš nežinojimo ar asmeninių tikslų, tačiau dažnai tai yra suplanuota kryptinga veikla, kurios tikslai – istorinio Lietuvos valstybės identiteto naikinimas, pasididžiavimo savo istorija mažinimas, kultūrinio – istorinio bendrumo su kitomis valstybėmis (dažniausiai nedraugiškomis) konstravimas.
Vienas paskutinių atvejų – Rusijos prezidento įsaku 2012 metais įsteigta institucija „Rusijos karinė-istorinė draugija”. Jos steigėjų tarpe yra Rusijos kultūros bei gynybos ministerijos. Šios draugijos interneto svetainėje 1410 m. liepos 15-oji nurodoma kaip Rusijos karinės istorijos atmintina data. Pasirodo, kad tą dieną „Rusijos kariuomenė ir jos sąjungininkai lietuviai, čekai ir lenkai nugalėjo vokiečių riterius”.
Rusiškos propagandos poveikis
1512 m. Maskva pradėjo ketvirtąjį karą (kartais vadinamas Dešimtmečiu karu) su Lietuva. Pagrindinis tikslas buvo strategiškai svarbios Smolensko tvirtovės užėmimas. Maskvos kariuomenės dvi iš eilės surengtos apgultys buvo nesėkmingos. 1514 m. Maskva surengė „trečiąjį žygį“ į Lietuvą. Šį kartą miestą „daužė“ ypač galinga artilerijos ugnis, tačiau didžiausią ardomąjį darbą atliko į Maskvą po nesėkmingo maišto pabėgusio Lietuvos išdaviko Mykolo Glinskio agentūra. Jo agentai gąsdino miesto gyventojus ilga bei sunkia apsiaustimi ir stengėsi patraukti į maskvėnų pusę pažadais, kad Maskva už tarnybą mokės daugiau nei Lietuva, kad visos Lietuvos valdovo garantuotos privilegijos bus išsaugotos, o mokesčiai panaikinti. Galiausiai pastangos davė vaisių, ir liepos 30 d. miestas pasidavė.
Užėmusi Smolenską Maskvos kariuomenė jį apiplėšė, vietos bajorai buvo iškeldinti į Maskvos didžiosios kunigaikštystės gilumą, o Smolenske įkurdinti bajorai iš Maskvos valstybės teritorijos. Smolensko užėmimas atvėrė Vasilijui III kelią į Lietuvos teritorijos gilumą. Lietuvai pavyko apsiginti sutriuškinus maskvėnų kariuomenę žymiajame Oršos mūšyje.
Maskvos valdžios paragavę smolenskiečiai, dabar jau šaukėsi Lietuvos kariuomenės pagalbos. Tačiau budrūs Maskvos pareigūnai susekė sąmokslą, daugelis suokalbio dalyvių buvo demonstratyviai pakarti ant miesto sienų.
