Karo policijos vadas, majoras Ričardas Pocius
Tuo metu buvau dvidešimtmetis idealistas. Mūsų valstybės atgimimas mane paveikė kaip sprogimas. Tik ir ieškojau progų ką galiu padaryti gero savo Lietuvai. Sausio 8 dieną iš Krašto apsaugos departamento (kur tuomet dirbau) mane į Parlamentą atvežė Audrius Butkevičius ir paliko, nes manė, kad departamente bus nesaugu, nes nesu tarnavęs sovietų armijoje. Patys sausio 13 – iosios įvykiai, atėjo neišvengiamai. Juose atsidūriau natūraliai. Kitaip ir negalėjo būti. Visi, kurie buvo šalia manęs, nuo tada – tarsi susicementavome visiems laikams. Pažiūrėkit, kas šiandien yra kariuomenėje – tie patys veidai. Tikri. Tiesa, kai kurie – Anapilyje, kiti pasirinko ne karinę tarnybą, tačiau daugelis yra čia… Nuo tų dienų esu įsitikinęs – kariuomenės uniforma vienija ypatingą tvirtą ir patikimą žmonių komandą. Drąsiai sakau, kad sausio 13-osios įvykiai yra mūsų vieningos ir tvirtos Lietuvos kariuomenės krikštatėvis. Apgailestauju, kad sausio įvykiai pareikalavo žmonių aukų, tačiau mes, kurie išlikome, vienas į kitą žiūrime kaip į brolius ir taip bus kol būsime gyvi.
Sausio dvyliktosios dieną man svarbiausias yra laužas Nepriklausomybės aikštėje – tas, prie kurio buvau tada. Ten buvo mano namai. Ten praleidau ištisus devynis mėnesius. Gal simboliška – tiek pat reikia laiko, kad pasaulį išvystų žmogus. Saugodami trapius žmonių lūkesčius tiek pat laukėme ir mes.
Prieš šešiolika metų sausio 13–osios rytą pasitikau jau kitoks, per vieną naktį subrendęs žmogus. Suvokiau, kad kraujas, aukos ir sargyba ant savo Valstybės Nepriklausomybės slenksčio yra vienas rimčiausių mano gyvenimo iššūkių. Už brandą ir šansą gyventi, būti laisvu, visų pirma, turiu dėkoti tiems, kurie ilsisi Antakalnio kapinėse. Nusilenkti Jiems būtinai nueisiu.
O popietę paklausysiu karinių istorinių dainų interpretacijų „Kada sūneliai sugrįš”. Jaučiu, tai bus ypatingas projektas. Iš širdies į širdį.
Lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius
Man, kaip tų istorinių įvykių liudininkui ir dalyviui galvojant apie Sausio 13-ąją kyla gana daug pozityvių minčių. Tada prieš šešioliką metų buvau sąmoningas 33 metų Lietuvos pilietis, kuris džiaugėsi 1990 metų kovo 11 dienos paskelbtu Nepriklausomybė aktu ir tikėjo gražia savo vaikų ateitimi. Sovietų armijai demonstruojant savo karinę techniką aš suvokiau 1991 -ųjų sausio įvykių svarbą ir tuo pačiu grėsmę. Sausio 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmuose duodamas priesaiką Lietuvai kaip karys-savanoris supratau, kad mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Tačiau žinojau, kad vardan žuvusių ir buvusių tremtyje savo giminaičių, vardan savo vaikų ateities turiu tai daryti. Mano kaip žmogaus pareiga buvo su kitais savo bendraminčiais stoti ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę. Kas jeigu ne aš, ne mes, kurie dalyvavome Sąjūdžio mitinguose, palaikėme tvarką, dalyvavome „Baltijos kelyje”? Suvokiau, jog niekas Laisvės nedovanoja – ją reikia išsikovoti patiems. Dabar galiu pasakyti , kad šis prieš šešioliką metų įvykęs apsisprendimas – tai mano tikrasis likimas. Taip aš tapau Lietuvos kariuomenės karininku. Nuėjau kario kelią nuo eilinio savanorio iki Lietuvos kariuomenės generolo ir tuo labai didžiuojuosi. Esu dėkingas likimui ir Dievui, kad viskas taip laimingai susiklostė. Šiandien noriu atiduoti generolo pagarbą visiems Lietuvos žmonėms kartu apgynusiems Aukščiausios Tarybos rūmus ir nulenkti galvą prieš žuvusius didvyrius ir jų artimuosius.
Kiekvienų metų sausio 12 d. vakare, jeigu tik būnu Lietuvoje, tradiciškai atvykstu prie Seimo rūmų susitikti prie laužų su tų dienų bendražygiais, padedu gėlių prie barikadų memorialo, stabteliu prie netoliese esančio paminklinio akmens, žyminčio vietą, kur tų pačių metų rugpjūtį komunistinio pučo metu žuvo savanoris Artūras Sakalauskas. Po to vykstu prie TV bokšto – padedu gėlų pagerbdamas ten žuvusius, sužeistus, ten buvusius Lietuvos žmones ir tuo pačiu pagerbiu savo žmoną Namidą, kuri buvo čia tą naktį, ji matė visą tą tragediją. Paskui važiuoju prie LRT pastato ir susitinku su ten esančiais žmonėmis, kai kurie iš jų buvo čia tą grėsmingą naktį. Tada pajuntu dvasinį palengvėjimą, lyg būčiau padėkojęs visiems tų dienų Lietuvos gynėjams ir grįžtu vėl prie laužų Nepriklausomybės aikštėje.
Sausio 13 d. man prasmingas yra iškilmingą posėdį Seime, nes vien buvimas šiuose rūmuose primena tą lemtingąjį sausį. O vėliavų pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje man asocijuojasi su tų dienų laiminga kulminacija – mūsų atstovėta, apginta, išsaugota laisve ir nepriklausomybe. Kylant vėliavoms išgyvenu pergalės džiaugsmą..
KAM Gynybos tabo Logistikos valdymo skyriaus kapitonas Dainius Kecorius sako, kad nuo tos atmintinos sausio 13-osios, jau šešiolika metų, tebesinešioja randą širdyje. „Visi tada buvome vieningi, o tas man, tuomet dvidešimtmečiui, buvo labai svarbu asmenybės formavimuisi. Su tais, su kuriais buvau sausį, ir šiandien tebeeičiau į žvalgybą. Nežiūriu kokį laipsnį šiandien žmogus beturėtų – atsimenu juos visus dar tada, kai visi buvome tiesiog kariai saugantys savo Tėvynės laisvę. Tokiais pačiais ir likome. Buvome daugiau nei bičiuliai ar kovos draugai. Tai buvo kažkas nepaprasta. Kiekvieno širdis sutiko kitą, giminingą širdį. Ir plakė kaip viena. Petys į petį gynėm savo trapią valstybę. Jokių skirtybių nejutome: vienas tebuvo tikslas – turėti valstybę, turėti kariuomenę, turėti ateitį.
Sausio 12 dieną degantys atminimo laužai – visi vienodai svarbūs, tačiau aš renkuosi laužą prie mūsų Seimo. Tai mūsų laisvės lopšys. Ten buvo susirinkusi tarsi sumažinta mūsų valstybė, visa Lietuva: žmonės iš visų Lietuvos kraštelių. Mes buvome ginkluoti sportiniais mažo kalibro šautuvėliais – buvome vieni iš pirmesnių struktūrinių krašto apsaugos dalinių besikuriančiame Krašto Apsaugos Departamente – kai prieidavome prie lango ir pamatydavome tyvuliuojančią mus palaikančių žmonių minią – apie baimę dėl savęs nebūdavo net kalbos. Mus supusios minios drąsa įkvėpė ir palaikė. Viskas buvo lengva. Dėl šitų žmonių.
Sausio 13-osios programos punktai visi tarsi simbolizuoja skirtingus etapus. Man simbolikiausia yra vėliavos pakėlimas Nepriklausomybės aikštėje. Ten mane traukia labiausiai.”
Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininkas pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis sako, kad kasmet artėjant sausio 13-ajai aplanko pozityvios mintys, lyg po išlaikyto egzamino: apie gebėjimą tarpusavyje susitelkti dėl Tikslo. „Jautėmės tarsi didelė šeima, susirinkusi dideliems darbams. Kiekvieną rytą prieidavom prie Parlamento langų pasitikrinti ar dar neišsiskirstė žmonės. Ar dega laužai. Ir visada apimdavo pasididžiavimas ir džiaugsmas už tai, kad jie ten tebėra. Sausio 12 dieną Vilniuje dega daugybė laužų. Tačiau Nepriklausomybės aikštėje – man ypač svarbus. Jis buvo kaip vilties, gyvenimo spindulys. Šiandien, kaip ir kasmet, sausio 12 dieną, susitiksime visi tuomet egzistavusio Pasienio operatyvinio pirmojo būrio kariai ir eisime prie jo”.
XVI tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu”
Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono, II-osios mechanizuotosios pėstininkų kuopos vadas, vyresnysis leitenantas Mindaugas Matukonis, apdovanotas Vyčio kryžiaus medaliu už pasiaukojimą misijų metu sako, kad pagarbos bėgimas turi savo misiją, galingą užtaisą. „Dalyvauju bėgimuose nuo pat pirmojo kurso Karo Akademijoje, nuo 1998 metų. Man svarbu tai ką darau. Manau, kad žuvusiuosius gerbti galima įvairiai: ne tik paminklais, publikacijomis žiniasklaidos priemonėse, bet ir bėgant. Tada šimtų žmonių širdys ima plakti smarkiau. Ar tai tik įprasta reakcija į fizinį krūvį? Gal daugybės širdžių ritmas – padėka tiems, kurie iškovojo mums laisvę.
Kodėl kasmet dalyvauju šiuose bėgimuose? Negaliu pamiršti pirmojo įspūdžio prieš devynerius metus. Tvyrojo ypatingas, šiltas klimatas – tą patį jausmą parsinešu kasmet, tą pačią bendraminčių vienybės ir galybės jausmą stengiuosi perduoti ir savo kariams. Ne paslaptis, jog šiuolaikiniam jaunimui kartais pritrūksta patriotiškumo, jų vertybių sistemoje nacionaliniai dalykai neretai yra kažkur gale. Bėgimo esmė – ne lenktynės. Bėgdami kartu su civiliais kiekvienas dalinys skanduoja savo skanduotes, tai daugelį įkvepia pamiršti savo nuovargį. Mačiau daugybę dalyvių, kurie vėliau patys negalėjo atsistebėti įveikę visą distanciją.
Mūsų padalinyje be kovinio rengimo yra ir pilietinio ugdymo valandos, mes visi, nors kai kurie esame labai jauni, viską žinome apie sausio 13-osios įvykius. Bėgimo pavadinimas „Gyvybės ir mirties keliu”, manau, yra giliamintis, teisingas, prasmingas. Ši lakoniška frazė nusako viską. Labai daug”.
Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko, Gaižiūnų poligono viršininkas majoras Kęstutis Bauža kariuomenėje tarnauja nuo pat jos atkūrimo pradžios, 1992 metų. Jis sako, kad bėgimas, distancijos įveikimas yra labai prasmingas veiksmas. „Tai unikalus būdas pagerbti žuvusiųjų už mūsų Laisvę atminimą. Visi dalyviai – nuo civilių organizacijų iki karių – vertina bėgimo idėją: tiesiog dalyvauti ir prisiminti dėl ko visa tai vyksta. Seniausi ir jauniausi dalyviai bei gausiausiai dalyvaujantys kolektyvai yra paprasčiausiai paminimi. Ir to užtenka visiems.
Bėgame ne tik mes kariai, bet ir mokiniai. Pavyzdžiui, šiais metais kartu su 25 Gaižiūnų poligono šauktiniais į bėgimą atvažiuos ir 10 Ruklos, Jono Stanislavskio vidurinės mokyklos moksleivių. Manau, mes, kariai, jiems esame savotiškas pavyzdys. Norėjo važiuoti ir daugiau vaikų, deja, neturime tiek vietų, ne visus galėjome pasiimti. Tarpusavio vienybės suvokimas yra geriausia investicija į ateitį”.
