Rugsėjo 22 d. Mūšios parke Ukmergės r. bus atidengiamas paminklas generolui Povilui Plechavičiui, Lietuvos vietinės rinktinės vadui. Iškilmingoje ceremonija dalyvaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai.
Mūšos miško parkas „Didžiosios kovos” apygardos partizanams atminti įkurtas 1993 m. Švetosios, Mūšios ir Siesarties upių santakoje.
Apie gen. P. Plechavičių
Povilas Plechavičius gimė 1890-02-01 Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Bukončių vienkiemyje. 1908 m. baigė gimnaziją Maskvoje, 1911 m. – Komercijos institutą, 1914 m. – Orenburgo kavalerijos mokyklą. Tarnaudamas Rusijos kariuomenės 5 kavalerijos pulke dalyvavo I pasaulinio karo kovose su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais, tris kartus sužeistas. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį. 1918 m. rudenį grįžęs į Lietuvą su broliu Aleksandru subūrė savanorių partizanų būrius, kovojo su bolševikais Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apskrityse. 1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Tarybos paskirtas Sedos apsaugos vadu pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius, kurie kovojo su bolševikais, vėliau – su bermontininkais. 1919 m. vasario 18 d. paskirtas Sedos, 1919 m. lapkritį – Mažeikių miestų ir apskričių komendantu.
1919 m. lapkričio 1 d. paskirtas karininku į 5 pėstininkų pulką 7 kuopos, vėliau 3 bataliono vadu, 1920 m. vasario 13 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose ir prie Varėnos. 1920 m. spalio 18 d. perkeltas į 1 raitelių pulką, o lapkričio 13 d. – į 2 raitelių pulką 1 eskadrono vadu. 1922 m. rugsėjo 1 d. pakeltas į majorus.
1924 m. rugpjūčio 15 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus (IV laida) ir spalio 1 d. pasiųstas į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją, kurią 1926 m. rugsėjo 1 d. baigė, suteiktos gen. štabo karininko teisės ir paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų etatiniu lektoriumi.
1926 m. Povilas Plechavičius, įtikintas, jog būtina apsaugoti Lietuvą nuo bolševikų perversmo, tapo vienu iš 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo vadovų. 1927 m. sausio 4 d. paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, kartu ėjo ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1927 m. vasario 5 d. pakeltas į Generalinio štabo pulkininkus leitenantus. 1927 m. liepos 31 d. paskirtas Kavalerijos viršininku, kartu ėjo Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas, rugpjūčio 1 d. pakeltas į Generalinio štabo pulkininkus.
1927 m. rugpjūčio 26 d. paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. 1929 m. vasario 10 d. pakeltas į generolus leitenantus (1935 m. laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir pačiam prašant paleistas į Kariuomenės generalinio štabo tarnybos karininkų atsargą.
Būdamas atsargoje ūkininkavo savo Čiutelių ūkyje, netoli Šiaulių. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje suspėjo pasitraukti į Vokietiją. Kilus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą.
1944 m. nutarus organizuoti Vietinę rinktinę brig. gen. Povilas Plechavičius imasi šios naštos. 1944 m. vasario 13 d. Rygoje su Pabaltijo valstybių ir Lietuvos vokiečių SS ir policijos vadais F. Jeckelnu ir H. Harmu pasirašė sutartį dėl Vietinės rinktinės kūrimo. Kartu susitarė pradėti ir vokiečių reikalaujamos vyrų mobilizacijos parengiamuosius darbus. 1944 m. vasario 16 d. Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos vyrus, ragindamas stoti į Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 21 d. – kovo 1 d. vykusios mobilizacijos metu užsiregistravo 19500 vyrų. 1944 m. balandžio 15 d. F. Jeckelnui pasirašius įsakymą Vietinę rinktinę performuoti į SS dalinius, Povilas Plechavičius 1944 m. gegužės 9 d. įsakė batalionams klausyti tik jo įsakymų, o Vietinės rinktinės karo mokyklą paleisti. Povilo Plechavičiaus pastangomis buvo vilkinta, o vėliau ir sužlugdyta vokiečių reikalaujama mobilizacija. Vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę jos vadas brig. gen. Povilas Plechavičius kartu su rinktinės štabo viršininku plk. Oskaru Urbonu suimti ir išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, vėliau išvežtas į Dancigą, po to – į Klaipėdą, kur paleistas, paliekant vokiečių saugumo žinioje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją, gyveno Oldenburge, vėliau Uchtėje. 1949 m. emigravo į JAV. 1950–1959 m. Lietuvių karių veteranų sąjungos Ramovės centro valdybos pirmininkas, nuo 1962 m. sąjungos garbės narys. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje.
Žmona – Irena Grinbergaitė (1897–1983, susituokė 1919), duktė – Irena (1920–2001), sūnūs – Povilas (192–2000) ir Norbertas (1925).
Apdovanotas Vyčio kryžaus 5 laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 2 laipsnio ordinu (1928), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (1928), Lietuvos nepriklausomybės (1928) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliais, Italijos Karūnos 2 laipsnio ordinu (1928), Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu (1952), Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004 m.po mirties).
(Biografijos tekstas parengtas Vytauto Zabielsko (Lietuvos kariuomenės karių artimųjų sąjunga).
