Afganistano Goro provincijos keliai ypač sudėtingi, kalnų bekelė ir statūs šlaitai reikalauja nepaprasto vairuotųjų budrumo, atsakingumo ir pasirengimo. Kad galėtų pasiekti tolimą provincijos kaimą, kariams tenka nuvažiuoti šimtus kilometrų sunkiai įveikiamo kelio. „Kartais važiuoji kaip ant peilio ašmenų. Būna, kad iš po ratų akmenys žemyn byra”, – apie Goro provincijos kelių būklę pasakojo vairuotojas viršila Giedrius Bladys. Tokia situacija neišvengiamai turi didžiulės įtakos ir karių automobilių patvarumui. Juos remontuoja taip pat kariai.
Automobilius remontuoja patys
„Dažniausiai sudyla stabdžių kaladėlės, taip pat šarnyrai. Kalnų bekelės neatlaiko vairo kolonėlės ir traukės, genda elektronika”, – pagrindinius gedimus vardija PAG-5 Remonto skyriaus vyriausiasis automechanikas seržantas Artūras Kinderis. Pasak jo, čia labai sunku remontuoti HMMWV. Pavyzdžiui, pakeisti stabdžių kaladėles šiam automobiliui užtrunka apie keturias valandas, tuo tarpu tokį pat Toyotos gedimą vyrai sutvarko per 30 minučių.
Remonto skyriaus kariams labiausiai trūksta elektroninės diagnostinės įrangos. „Galėtume tuomet greičiau atlikti mašinos remontą, nes trumpesnis būtų gedimo suradimo laikas”, – pasakoja vyriausiasis automechanikas. Jis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios logistinės paramos batalione Marijampolėje tarnauja šešerius metus. Prieš ateidamas į kariuomenę, taip pat remontavo automobilius, todėl turi patirties šioje srityje ir sumaniai atlieka savo darbą.
Skyriaus vadas puskarininkis Darius Volskis pastebi, kad į misiją Goro provincijoje su PAG-5 atvyko tikrai geri remontininkai – tikri profesionalai. Puskarininkis į misiją išvykęs pirmą kartą, tačiau, pasak jo, jeigu reikėtų, tai nesusimąstydamas vyktų ir antrą kartą. „Galėčiau čia dar metus būti”, – sako psk. D. Volskis, pažymėdamas, kad kariuomenėje jis tarnauja penkiolika metų, būtent remonto ir transporto srityje.
Pasak jo, Remonto skyrių sudaro penki kariai, darbo apimtys tikrai didelės. „Pirmą mėnesį neturėjome nė vienos laisvos dienos. Po žiemos buvo daug sugedusių mašinų, todėl turėjome kibti į darbą”, – apie misijos pradžią pasakoja psk. D. Volskis.
Goro provincijos bekelės yra tikras išbandymas ne tik automobiliams, bet ir vairuotojams. Dažnai tenka važiuoti akmeningomis upių vagomis, stačiais šlaitais, smėlingais laukais. „Būna, kad valandą laiko važiuojam penkiolika kilometrų. Čia atstumas skaičiuojamas ne kilometrais, o valandomis”, – pabrėžia psk. D. Volskis, pats ne kartą vairavęs automobilį UNIMOG, kuris, anot jo, įveikia visas bekelės kliūtis.
„Nesuremontuosi mašinos, nebus galima vykdyti užduočių. Lietuvoje žmonės neįsivaizduoja tokių Goro provincijos kelių – jų nėra”, – sako puskarininkis, pastebėdamas, kad ir jis niekuomet negalėjo suprasti realios kelių situacijos, kol pats neatvyko į misiją.
Remonto skyriaus kariai atlieka provincijos atkūrimo grupės automobilių techninę apžiūrą ir iš karto taiso pastebėtus gedimus. „Pagrindinė automobilių Toyota problema yra priekinė važiuoklė. Tačiau būna ir kitokių gedimų, pavyzdžiui, akmenys supjausto padangas, nors jos ir naujos, taip pat genda ir varikliai”, – pasakoja psk. D.Volskis. Padangas kariai, jeigu įmanoma, remontuoja, kitas būtinas automobilių remontui detales perka Kabule. Goro provincijoje misiją atliekantys automobilių remontininkai pasigenda čia automobilių keltuvų, kurie palengvintų karių darbą.
Paklausti, kurias mašinas – Toyotas ar HMMWV – lengviau remontuoti, visi skyriaus kariai vienas kitam antrino, kad Toyotos yra paprastesnės. Kaip pavyzdį jie pateikė atvejį, kai pavarų dėžę misijos sąlygomis HMMWV pakeitė per tris dienas, tuo tarpu per dvi dienas visiškai perrinko Toyotos variklį.
Jaunesnysis seržantas Dainius Matulevičius, prieš daugiau nei metus tarnavęs vairuotoju misijoje Kosove, šiandien misijoje Afganistane yra autoelektrikas. Kaip sako jis pats, į Goro provinciją atvyko savo noru. „Artimieji iš pradžių nelabai norėjo, kad išvažiuočiau, nes apie Afganistaną dažnai kalbama kaip apie šalį, kur vyksta kovos veiksmai, žūsta žmonės. Tačiau Afganistanas yra didelis, provincija, kurioje mes tarnaujame, šiuo metu yra pakankamai saugu”, – patirtimi dalijasi j.srž. D.Matulevičius.
Iš pradžių vairuoti buvo nelabai jauku
„Praktiškai per kiekvieną patrulį būna nenumatytų gedimų, kai reikia patiems pasukti galvą”, – sako vairuotojas viršila Giedrius Bladys. Nepaisant to, kad jis misjoje pirmą kartą, Goro provincijos keliai jo nebaugina. Prieš atvykdamas į Afganistaną vrš. G.Bladys lankė bekelės ir ekstremalaus važiavimo kursus. Jo kolega gr. Tomas Lukštaraupis pastebi, kad pirmieji išvažiavimai jam buvo pakankamai nejaukūs dėl neįprastų vairavimo sąlygų, kai tenka važiuoti labai aukštais šlaitais, kurie yra vingiuoti ir nežinia ko gali tikėtis priekyje. „Dabar jau nebėra tokio įspūdžio. Pripratome”, – sako gr. T. Lukštaraupis. Jis prisimena, kad pirmą kartą, gal dėl to, kad buvo pavasaris ir šlapia, į patruliuojamą rajoną nuvažiavo per 11 valandų. Dabar tą patį rajoną kariai pasiekia per 5 valandas.
„Kartais važiuoji kaip ant peilio ašmenų. Būna, kad iš po ratų akmenys žemyn byra”, – apie Goro provincijos kelių būklę pasakojo vairuotojas vrš. G.Bladys. Lietuvos kariai labai profesionaliai ir atsakingai įvertina Goro kelių ypatybes ir savo vairavimo įgūdžius bei automobilių galimybes, todėl jie nepatiria tokių nelaimių, kaip vietiniai gyventojai. Lietuviams medikams dažnai tenka talkinti savo kolegoms afganams, kai į Čagčarano ligoninę patenka vietiniai gyventojai po neretai tragiškų avarijų keliuose. Dažniausiai afganai patiria avarijas dėl nesaugaus greičio ir prastos transporto priemonių būklės. Neseniai ir lietuviai buvo nuslydę nuo kelio ir apvirtę ant šono, tačiau taip atsitiko dėl labai blogo kelio stovio. Šio įvykio metu kariai nenukentėjo, tačiau Toyota teks paremontuoti.
Pasak karių, provincijos gyventojai patys stengiasi kiek gali paremontuoti kelius, bet nedėkingos gamtos sąlygos juos suardo. Labai daug žalos keliams padaro pavasariniai potvyniai, vandenys išgraužia žemę, atsiranda įgriūvos. Žinoma, pasitaiko atvejų, kad ir žmonės, paprasčiausiai tiesdami laukų drėkinimo sistemą, kasa griovelius, skirtus vandeniui tekėti, ir suardo kelius, net nemąstydami, kad juo kažkam reikės važiuoti.
„Taip pat kelius užgriūna akmenys, kurie visiškai užveria ir taip siaurą kelią. Tenka sustoti ir nuvalyti jį, nes kito pasirinkimo nėra”, – pasakoja vairuotojai, pastebėdami, kad sudėtingiausia tokiuose keliuose yra prasilenkti su priešakiais sutinkamais sunkvežimiais. Kartais, atrodo, neįmanomai situacijai įveikti jie pasitelkia visą savo sumanumą ir patirtį.
Vyresnysis seržantas Danas Drapanauskas prisimena, kad iš pradžių buvo šiek tiek nerimo vairuojant mašiną sudėtingais Goro provincijos keliais. „Važiuoji, žiūri tik tiesiai. Žemyn pasižiūrėti nelabai norisi”, – pirmais vairavimo įspūdžiais dalijosi vairuotojas vyr.srž. D. Drapanauskas, tarnaujantis jau antroje misijoje. Kiek anksčiau jis yra tarnavęs Kosove, kur kelių būklė nepalyginamai geresnė.
Vairuotojas vrš. G. Bladys pasakojo, kad Goro provincijos kaimuose žmonės karius sutinka šiltai, vaišina arbata, maloniai bendrauja. Jis taip pat pastebėjo, kad jie labai darbštūs. „Nuo ankstyvo ryto pluša laukuose iki vėlumos”, – apie vietinius atsiliepė kariškis. Jis į misiją, kaip ir kiti, atvyko tarnauti savo noru, o artimieji šią žinią sutiko ramiai. „Žmona suprato, kad toks yra mano darbas. Į misiją išlydėjo besilaukdama kūdikio ir man jau tarnaujant Afganistane, pagimdė sūnų. Aš ja labai didžiuojuosi ir gerbiu už supratingumą”, – kalbėjo vrš. G. Bladys, dabar jau turintis du sūnus.
Vyr. srž. D. Drapanauskas sako, kad sunkiau buvo išvykti į pirmąją misiją Kosove, o į Afganistaną paprasčiau, nes artimieji jau ne taip prieštaravo. „Be to, čia yra daugiau galimybių bendrauti su artimaisiais. Bent kartą per dieną tikrai galiu pasitikrinti el. paštą”, – apie palaikomą ryšį su lietuvoje likusiais šeimos nariais pasakojo kariškis.
PAG-5 atstovė spaudai vyr. ltn. Vida Urbonaitė.
