Afganistano Goro provincijos atkūrimu besirūpinančius Lietuvos kariai pasitiko pavasarį. Šiltais įspūdžiais iš kasdienio karių gyvenimo Afganistane dalijasi Provincijos atkūrimo grupės šešioliktosios karių pamainos karė vyr. leitenantė Indrė Sejonienė.
Kitaip nei išsiilgtoje Lietuvoje, šiuo metu Čagčarane termometro stulpelis pakyla aukščiau 15 laipsnių šilumos. Šalia stovyklą juosiančių Hesko Bastionų tvorų kur ne kur kalasi pavasarinė žolytė. Daugiau kaip keturis mėnesius akys pripratusios prie rudos, pilkos ir baltos spalvų – džiaugiasi net ir tokiais mažais pasikeitimais. Tiesa, atėjusį pavasarį netruksianti pakeisti vasara greit išdegins visą žalumą, bet kol kas džiaugiamės atgimstančia gamta.
Žvelgiant atgal ir lyginant praėjusią žiemą su anksčiau buvusiomis galim tik džiaugtis – šiais metais visiems buvo lengviau, šalta buvo labai trumpai, o ir sniego ne per daugiausiai. Paklausius ką šneka vietiniai Čagčarano gyventojai – tokios šiltos žiemos jau daugybė metų nebuvo. Gyvenamųjų namų kiemuose suruoštos malkų atsargos kai kur liko nepaliestos. Prieš vykstant čia buvome prigąsdinti – žiemą bus labai šalta, daugybė sniego trukdysiančio išvykti toliau už stovyklos ribų, dienos keis dienas labai lėtai. Misijos rajone pragyvenę žiemą galime džiaugtis – veikti tikrai buvo ką, laikas praėjo viesulu ir ne už kalnų ta diena, kai atvyks nauja pamaina ir mes pakilsime Lietuvos link.
Tikriausiai gražiausias įvykis tik atšilus orams – vienas iš tolimųjų patrulių į Badgah kaimą, nutolusį vos 20 kilometrų nuo Čagčarano. Į patrulį išsiruošėme ankstyvą sekmadienio rytą. Ilgą mūsų šarvuotų automobilių kolona iš pradžių vyko į Vietinės policijos štabą. Čia, jau prieš kelias dienas susitarėme, kad prie mūsų prisijungs keli jų automobiliai.
Kelias iki Badgah neprailgo, visą laiką važiavome per nelyg nenutolę nuo upės Harirudo pakrantės. Šiuose kraštuose visas gyvenimas verda tik netoli vandens telkinių. Dar prieš porą savaičių vietiniai gyventojai dažniausiai užsiimdavo namų šildymu ir pakelėse galėdavai matyti tik pavienius žmones. Dabar šalia upės plytinčiuose laukuose daugybė žmonių užsiėmė žemės darbais. Tiesa, traktorių matėme tik kelis, dauguma žmonių neįgali naudotis modernia žemės ūkio technika. Rankiniais įrankiais, įkinkytais jaučiais ir mediniais padargais dirbamas kiekvienas netoli upės esantis žemės plotelis.
Pakeliui pravažiavome ir porą slėnių – akiai malonūs vaizdai. Tvarkingas ir svetingas buvo ir Badgah kaimas. Mus pasitiko kaimo seniūnas – išsilavinęs ir solidus žmogus. Pasikvietęs puodeliui arbatos jis pasakojo apie kaimo gyvenimą, džiaugsmus ir rūpesčius, tikino, kad žmonės gyvena saugiai, sunkiau gyvenantiems žmonėms padeda labiau pasiturintys, o prasidėjus pavasariui prasidėjo ir dideli darbai. Tuo susitikimas su svarbiausiu kaimo žmogumi nesibaigė. Visą laiką, iki kol palikome kaimą jis visur mus lydėjo. Nors dar visoje Goro provincijoje nėra prasidėję mokslo metai kaimo seniūno pastangų dėka susitikome su dviejų mokyklų direktoriais ir mokytojais – kaimo centre įsikūrusios mergaičių ir atokiau nuo kaimo esančios berniukų mokyklos.
Anksčiau susitikimuose nedalyvavę kariai turėjo progą pabendrauti su vietos vaikais. Jei Čagčarane jie labiau linkę prašinėti skanumynų ar kokių kitokių dovanų, tai čia vaikai džiūgavo galėdami tiesiog pajuokauti ar nusifotografuoti. Su vaikais kalbėjomės apie prabėgusią žiemą, ateinančius naujus mokslo metus, klausinėjome ar padeda tėvams namuose ir ką labiausiai mėgsta žaisti. Iš mažųjų kaimo gyventojų taip pat sužinojome apie skaniausią kramtomąją gumą, kokią galima nusipirkti vietinėje parduotuvėje.
Atėjus pietų metui apsilankymo šiame kaime laikas ėjo į pabaigą, teko atsisveikinti su visais mus lydėjusiais vietiniais gyventojais ir vaikais. Išvykdami nepalikome mus taip svetingai priėmusių žmonių tuščiomis rankomis. Jiems išdalijome daugybę Lietuvos žmonių ir kitų šalių paaukotų drabužių, mokyklinių reikmenų, laikraščių. Po patrulio liko daugybė gerų prisiminimų, parsivežėme nuotraukų, kuriose vaikų šypsenos – geriausia padėka.
Jei patrulyje į Badgah kaimą mus lydėjo vietinės policijos pareigūnai, tai kitame patrulyje keliavome kartu su Afganistano nacionalinės armijos (ANA) kariais. Pirmą sykį nuo lapkričio išvykome ne vienai, o dviem dienom. Žinoma, teko nakvoti lauke. Dar ne vasara, bet miegoti turimuose miegmaišiuose naktį jau galima.
Skirtingai nuo patrulio į Badgah kaimą, šis patrulis buvo skirtas ne aplankyti kaimo gyventojus ir nuvežti jiems paramą. Šio patrulio metu kartu su ANA kariais vykdėme kelio kontrolės postus, jų padedami bendravome su svarbiais asmenimis pravažiuojamuose kaimuose. Dar visai nesenai Goro provincijoje įsikūrusioms ANA pajėgoms tokie patruliai yra geriausia proga pasirodyti vietinių žmonių akyse ir vykdant panašias užduotis užsitarnauti jų pasitikėjimą.
Po visos dienos, praleistos dulkėtuose keliuose link Dovlatjaro rajono centro, apsistojome čia įsikūrusioje policijos būstinėje. Nedidelę aptvertą teritoriją, kurioje likome nakvoti pasidalijome į apsaugos sektorius ir visą naktį lygiomis dalimis su ANA kariais vykdėme sargybą. Nakvojome po atviru dangumi ant sulankstomų lovelių, įsisukę i pakankamai šiltus miegmaišius. Ryte visi drauge pusryčiavome, dalijomės atsivežtu maisto daviniu, ANA kariai vaišino namine duona. Visgi, bendras, jau kelis mėnesius trunkantis bendravimas, drauge vykdyti patruliai ir kitos užduotys – suartina. Keli mėnesiai bendrų mokymų, patrulių ir užduočių taip pat neįkainojama patirtis ir mums.
Praleidę naktį Dovlatjaro rajono centre antrąją dieną pasukame namų kryptimi. Vykdami atgal į Čagčaraną stojome keliuose kaimuose, kalbėjomės su vietiniais gyventojais, kurie buvo patenkinti gauta proga pasišnekėti su ANA kariais. Visgi, kiekvienos šalies kariškių pareiga būti pavyzdžiu savo ir kitų šalių gyventojams. Karys – tai ne tik žmogus vilkintis uniformą ir rankose laikantis ginklą. Tai tvirtą atsakomybės už savo veiksmus ir patriotiškumo jausmą turintis tos šalies pilietis, esant reikalui ginantis ne tik savo, bet ir visos valstybės garbę.
Savo įtemptoje dienotvarkėje nepamiršome paminėti ir kiekvienam kariui svarbių švenčių – kovo 1 d. minėjome Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos įkūrimo dieną. Šia proga žiūrėjome iš kolegų Lietuvoje atsiųstą filmuotą medžiagą, o valgyklos darbuotojai rinktinės dienos proga palepino mus lauke ant žarijų kepta mėsa. Kovo 11 d. susirinkome paklausyti šventinio koncerto. Lietuviškos tautinės dainos laisvalaikiu karių lankome ramovėje čia skambėjo jau trečią kartą – tiesa, kiekvieną syki girdėjome ir naujų dainų, bet visos buvo pilnos patriotiškumo jausmo.
Praeityje palikę Kovo 11 d. Pradėjome laukti kitų švenčių, artimiausia iš jų – siuntiniai iš Lietuvos. Su siuntiniais iš Lietuvos atkeliaus ir namiškių rašyti laiškai ir iškeliaus mūsų atsakymai. Visgi atėjus pavasariui atėjo ir šiluma liudijanti, kad mūsų misija čia eina į pabaigą. Įdomu – ar Lietuvoje Šv. Velykos bus snieguotos ar ne? Pagyvensime ir pamatysime – namiškiai papasakos. O kol kas sveikiname visus jus – mūsų kolegas, su pavasario švente ir linkime, kad į Goro provinciją atėjęs pavasaris ateitų ir į Jūsų namus.
Nuotr. aut. – vyr. ltn. Indrė Sejonienė
