Verbavimas šiandien retai primena šnipų filmus. Pirmasis kontaktas gali prasidėti nuo draugiškos žinutės socialiniame tinkle, bendro žaidimo ar pasiūlymo lengvai užsidirbti. Iš pradžių vaikui gali būti pavesta iš pažiūros nereikšminga užduotis – ką nors nufotografuoti, pasekti, pernešti siuntą ar nupiešti grafitį. Vėliau reikalavimai auga, o pasitraukti darosi vis sunkiau.
Krašto apsaugos ministerijos tinklalaidėje „KAS ir KAM?“ Lietuvos policijos Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyriausioji tyrėja Liliana Malinovskaja ir komikas bei interneto turinio kūrėjas Emilis Jokūbas kalbėjo apie vaikų verbavimo internete būdus, požymius, kuriuos turėtų pastebėti suaugusieji, ir svarbiausią taisyklę – kilus įtarimui netylėti.
Pasak L. Malinovskajos, vaikų verbavimo atvejai nėra vien teorinė ar kitose valstybėse egzistuojanti grėsmė. Su bandymais įtraukti nepilnamečius į priešišką veiklą susiduriama ir Lietuvoje, o tikrasis reiškinio mastas gali būti gerokai didesnis, nei rodo oficialūs duomenys. Dalis vaikų nesupranta, kad jais manipuliuojama, dalis bijo apie tai papasakoti, o kai kurie bandymai verbuoti taip ir lieka nepastebėti.
Pirmoji užduotis gali atrodyti visiškai nekalta
Verbuotojai vaikų gali ieškoti „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“, „Telegram“, „Discord“ platformose, internetiniuose žaidimuose ir privačiose jų bendruomenėse. Viešame vaiko profilyje dažnai galima pamatyti jo gyvenamąją vietą, mokyklą, draugus, pomėgius, šeimos aplinkybes ir norus. Ši informacija padeda parinkti tinkamiausią būdą kontaktui užmegzti.
Pirmoji žinutė paprastai nekelia įtarimo. Nepažįstamas žmogus gali prisistatyti bendraamžiu, bendrų pomėgių turinčiu žaidėju ar tame pačiame mieste gyvenančiu asmeniu. Bendravimas kartais tęsiasi kelias savaites ar mėnesius. Per šį laiką siekiama pelnyti pasitikėjimą, išsiaiškinti vaiko poreikius ir rasti poveikio priemones.
Vienam vaikui gali būti pasiūlyta pinigų, kitam – žaidimo valiutos, virtualių daiktų ar dovanų. Verbuotojai taip pat gali išnaudoti norą pritapti, sulaukti dėmesio, atrodyti sėkmingesniam ar tapti tam tikros bendruomenės dalimi. Susirašinėjimo metu gautos jautri ar intymi informacija gali būti panaudota šantažui ir grasinimams.
„Pirma užduotis dažniausiai būna labai paprasta. Vaikas gali net nežinoti, kad ši maža užduotis yra didelio plano dalis“, – sako L. Malinovskaja.
Atlikęs pirmąją užduotį ir gavęs sutartą atlygį, vaikas įsitikina, kad vadinamasis darbdavys laikosi pažado. Kartu verbuotojas įvertina, ar vaikas vykdo nurodymus, geba išlaikyti paslaptį ir nesikreipia pagalbos. Vėlesnės užduotys gali tapti vis pavojingesnės – nuo objektų ar žmonių stebėjimo ir fotografavimo iki vandalizmo, sabotažo ar kitų nusikalstamų veikų.
Policijos atstovė pabrėžia, kad taikiniu gali tapti bet kuris vaikas. Verbuotojai ieško aplinkybių, kurias galima išnaudoti: finansinių poreikių, priklausomybių, vienišumo, įtampos šeimoje, noro būti pripažintam ar paprasčiausio smalsumo.
Kokie požymiai turėtų sukelti įtarimą?
Vienas požymis savaime dar nepatvirtina verbavimo, tačiau keli staigūs vaiko elgesio pokyčiai turėtų paskatinti suaugusiuosius pasidomėti situacija.
Dėmesį reikėtų atkreipti, jeigu vaikas turi neaiškios kilmės pinigų ar naujų daiktų, pradeda slėpti susirašinėjimus, sulaukia daug skambučių, trumpam išeina iš pamokų ar namų ir negali aiškiai paaiškinti, kur buvo. Įtarimą gali kelti ir naujos pažintys su žmonėmis, apie kuriuos vaikas nieko konkretaus nepasako.
Galimą spaudimą išduoda nerimas, užsisklendimas, dirglumas, staiga sumažėjęs aktyvumas, atsiribojimas nuo šeimos ir draugų, suprastėję mokymosi rezultatai ar neįprastas domėjimasis tam tikrais objektais ir vietomis. Vaikas taip pat gali užsiminti, kad turi ką nors stebėti, fotografuoti ar kažkam ką nors perduoti.
Internete dėmesio vertu signalu turėtų tapti nepažįstamo žmogaus siūlomas lengvas uždarbis, dovanos ar kompiuterinių žaidimų daiktai už paprastą paslaugą. Ypač rimtai reikėtų vertinti ir suaugusio žmogaus siekį užmegzti itin artimą ryšį su nepilnamečiu, perkelti pokalbį į uždarą platformą, sužinoti gyvenamąją vietą ar kitą asmeninę informaciją ar įtikinti pokalbį slėpti nuo tėvų.
E. Jokūbas atkreipia dėmesį, kad tėvai turėtų aktyviau naudotis socialinių tinklų ir žaidimų platformų vaikų apsaugos funkcijomis. Svarbu patikrinti paskyros privatumo nustatymus ir įvertinti, kiek informacijos viešai atskleidžiama apie vaiko amžių, mokyklą, gyvenamąją vietą, šeimą bei kasdienę rutiną.
Pagrindinė taisyklė vaikams paprasta: kai pasiūlymas skamba per gerai ir už lengvą veiksmą žadamas neįprastai didelis atlygis, situaciją būtina vertinti atsargiai.
Svarbiausia – išsaugoti įrodymus ir kreiptis pagalbos
Susidūręs su įtartinu pasiūlymu vaikas turėtų kuo greičiau apie tai pasakyti tėvams arba kitam suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Tai gali būti mokytojas, klasės vadovas, socialinis pedagogas, treneris, giminaitis ar kaimynas.
E. Jokūbas atkreipia dėmesį, kad vaikui, kuris bijo iš karto kreiptis į tėvus ar mokytoją, pirmasis žingsnis gali būti pokalbis su patikimais bendraamžiais. Draugai gali padėti įvertinti situaciją, padrąsinti netylėti ir kartu kreiptis į suaugusįjį. Vis dėlto vien bendraamžių pagalbos nepakanka – apie galimą verbavimą turi sužinoti žmogus, galintis imtis konkrečių veiksmų.
Net ir atlikus pirmąją užduotį ar priėmus atlygį galimybė sustoti išlieka. Kuo anksčiau apie situaciją pranešama, tuo daugiau galimybių užkirsti kelią tolesniam vaiko įtraukimui dar pavojingesnėms užduotims.
„Vaikai turi žinoti, kad nereikia bijoti pasakyti suaugusiesiems. Visada yra galimybė sustoti. Pavojingiau yra tylėti ir toliau vykdyti užduotis, nes tokia situacija vaiką emociškai palaužia ir priveda prie kitų pasekmių“, – pabrėžia L. Malinovskaja.
Tėvų reakcija tokioje situacijoje yra ypač svarbi. Vaiko nereikėtų kaltinti, gėdinti ar skubėti bausti. Taip pat nerekomenduojama patiems susisiekti su galimu verbuotoju ar bandyti savarankiškai atlikti tyrimą. Pirmiausia reikia išsaugoti susirašinėjimus, paskyrų pavadinimus, nuotraukas, nuorodas ir kitą turimą informaciją. Ekrano nuotraukos gali tapti svarbiais įrodymais.
Apie galimą įtraukimą į priešišką veiklą galima pranešti policijai arba Valstybės saugumo departamentui. Į VSD galima kreiptis pasitikėjimo linijos telefonu +370 700 70 007 arba elektroniniu paštu [email protected]. Kilus tiesioginiam pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai, reikia skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112.
„Geriau apie viską pasakyti, priimti pagalbą ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Taip vaikas kartu prisideda ir prie Lietuvos saugumo“, – reziumuoja policijos atstovė.
Visą pokalbį apie vaikų verbavimą internete, saugų elgesį socialiniuose tinkluose ir suaugusiųjų vaidmenį išgirsite naujausiame Krašto apsaugos ministerijos tinklalaidės „KAS ir KAM?“ epizode: https://www.youtube.com/watch?v=rhz3epwOBLo
Valstybės saugumo departamento rekomendacijos susidūrus su verbavimu: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
