Ilgų nuotolių bėgikas Aleksandras neatsispyrė flirtui su merginomis, tuo metu Vytautas labiau žavėjosi istoriniais žygdarbiais. Bronislovas galėjo pasigirti mokantis tris užsienio kalbas, o vunderkindas Adolfas lankė karinius kursus. Šiuolaikiniai vyrai tikrai rastų bendrą kalbą su šiais lietuviais, tapusiais partizanų vadais. Pasitelkiant dirbtinio intelekto (DI) įrankius jie atgimė istorinės atminties projekte „Kiek tavyje – partizano?“, kuriame pristatomi aštuoni Lietuvos herojai. Kokios muzikos šiandien jie klausytų ir kuo galėtų mus įkvėpti?
Įsivaizduokite, kad partizanai šiandien yra tarp mūsų ir gyvena įprastą gyvenimą. Jie dirba, mokosi, praleidžia laiką su draugais, tačiau vieną dieną susidūrę su iššūkiu savo gyvenimą iškeičia kitokią kasdienybę. Joje – charakterio savybės išryškėja dar kitomis spalvomis ir ima dominuoti drąsa. Ir nors tas laikotarpis, kuriame jie gyveno, jau praeityje, partizanų istorijose gausu įkvėpimo.
Kaip paprasti vyrai tapo komandų lyderiais, signatarais ir padėjo pamatą mūsų šalies valstybingumui? Jų pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios deklaracija teisiniu požiūriu yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos dokumentų.
Šiuo projektų kviečiama susipažinti su šios deklaracijos autoriais. Ji yra ne mažiau svarbi už 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą, kurią rytoj taip pat prisiminsime. Štai dar keturios labai skirtingų asmenybių istorijos – Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Vytautas Gužas-Kardas (1920–1949), Bronislovas Liesys-Naktis (1922–1949) ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1919–1957). Apie kitus keturis partizanus skaitykite čia (…) .
Nuo krepšinio ir bėgimo iki merginų ir dainų
Nuo vaikystės nenustygstančiam vietoje Aleksandrui Grybinui arba tiesiog Oliui, kaip jį visi vadino, trūko tik laisvalaikio. Mat dienas užimdavo krepšinis, lengvosios atletikos treniruotės, o savo ribas patikrindavo ilgųjų nuotolių bėgimo varžybose. Be sporto, neatsisakydavo ir draugų tėvams ūkyje padėti, nebuvo baltarankis. Tuo labiau, kad talkose būdavo linksma, kai šitiek jaunų žmonių susirinkdavo. Ten tiek progų su merginomis paflirtuoti ar parodyti savo balso galimybes – padainuoti.
Aleksandro artistiškumas toliau skleidėsi ir studijų metu mokytojų seminarijoje Marijampolėje, kur mokėsi šokti baletą. Mokytoju jis tapo pasirinkęs tėvo kelią. Sovietams okupavus kraštą jis ėmėsi pogrindinės spaudos platinimo, bet greitai buvo areštuotas ir tardytas penkias savaites. Atėjus vokiečiams Aleksandras pradėjo mokytojo karjerą – dėstė matematiką ir kūno kultūrą, būrė teatro mėgėjus… bet buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Po karo grįžęs į Lietuvą slapstėsi tėvų namuose, o 1945 m. pabaigoje išėjo partizanauti.
Pienininkas su karininko širdimi
Mokykloje Vytautą Gužą įtraukė skaitymas. Jis žavėjosi Lietuvos istorijos iškiliomis asmenybėmis Dariumi ir Girėnu, jų žygdarbiu, nepriklausomybės kovomis, signatarų gyvenimu. Tad turbūt nenuostabu, kad šeimoje jį vadino Vytautu Didžiuoju. Ir dėl tvirto charakterio, ir stropumo. Jis pravertė vėliau mokantis pienininkų mokykloje. Rašydamas laiškus į namus kartais pasirašydavau Kariūno pseudonimu. Vytautą traukė karo sritis, bet patiko ir pienininko profesija. Jau dirbdamas buvo pasiųstas į buhalterių kursus Kaune. O ten gyvenimas virte virė. Taip nejučia jaunas vyras įsitraukė į antisovietinį judėjimą, dalyvavo Birželio sukilime, jam pasibaigus, grįžo į darbą pieninėje. Ramus gyvenimas tęsėsi neilgai. 1944 m. pradžioje įstojo į generolo Plechavičiaus formuojamą vietinę rinktinę. Ją išardžius, pateko į Vokietiją, kur mokėsi karinės žvalgybos mokykloje, o 1944 m. pabaigoje atsidūręs Lietuvoje nedelsdamas prisijungė prie partizanų būdamas 24-erių.
Broliai dvyniai – panašūs ne išvaizda, o likimais
Bronislovas Liesis turėjo brolį dvynį, į kurį visai nebuvo panašus, tad mokykloje apgaudinėjant mokytojus pasilinksminti neteko. Reikėjo mokytis, o tai Bronislovui sekėsi neblogai – gavo net trijų užsienio kalbų – vokiečių, prancūzų ir lotynų pagrindus. Jis puikiai atsiminė dieną, kai Lietuvą okupavo sovietai – tai buvo išleistuvių diena, kuomet gavo gimnazijos baigimo atestatą. Tų metų rudenį įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, Technologijos fakultetą, Mechanikos skyrių.
Po metų, 1941 m. birželio 14 d. tėvus ir seseris ištrėmė. Bronislovą su broliu nuo tokio likimo išgelbėjo tai, jog tuo metu abiejų nebuvo namie. Atėjus vokiečiams kartu su broliu Antanu Lietuvos laisvės armijos nurodymu išvyko į Vokietijos karinės žvalgybos mokyklą, kur baigė radistų kursus. Prieš pat Kalėdas parašiutais nusileido Kėdainių apskrityje. Šventėms dar grįžo į pažįstamą Jurbarką, o 1945 m. pradžioje abu broliai tapo partizanais.
Dėstytojaudamas atrado save ir savo gyvenimo meilę
Nors Adolfas Ramanauskas gimė ne mūsų šalyje, o JAV, po kelerių metų su tėvais grįžęs augo ir brendo laisvoje Lietuvoje, nebuvo patyręs nei karo, nei Nepriklausomybės kovų realybės. Adolfas buvo itin gabus mokslams, už puikius rezultatus buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą gimnazijoje, pateko iškart į antrą klasę. Apsisprendė tapti mokytoju ir įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą Klaipėdoje.
Laikai buvo labai neramūs – karo nuojauta tvyrote tvyrojo ore ir Adolfas, negalėdamas sėdėti rankų sudėjęs, ėmė lankyti Karo mokykloje dėstomus aspirantų kursus, kuriuos baigė 1940 m. rudenį. Deja, atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnio taip ir negavo, karininko priesaikos nedavė – negalėjo prisiekti ginti savo šalies, nes jos tiesiog nebebuvo. Sovietų okupacijos metais Adolfas mokytojavo, dalyvavo Birželio sukilime, po to kurį laiką dėstė mokytojų seminarijoje, kur jautėsi atradęs save. Ne tik save – ten sutiko ir savo gyvenimo meilę Birutę, vieną iš studenčių. Džiaugėsi su ja galėdamas atvirai, be baimės būti šnipinėjamu pasikalbėti apie Lietuvą. Galiausiai 1945 m. pavasarį Adolfas įstojo į partizanų gretas.
Ką lemtingą dieną darytume mes?
Gyvenimo vingių ir asmenybių skirtingumas tapus partizanų vadais netrukdė šiems vyrams susitelkti vieną tikslą susiduriant su nelengvais iššūkiais, nes jungė panašios vertybės, požiūriai ir bendra buitis. Aleksandras Grybinas buvo meniškos sielos, bet tvirtos nuomonės – drąsus ir patikimas, nebijantis klysti. Panašios sielos buvo ir Bronislovas, tik reiktų pridurti žodį – „tiksliukas“. Jis buvo gabus tiksliesiems mokslams, bet mėgo rašyti eiles, kurias pasirašydavo Ėglio slapyvardžiu. Jo kūryba buvo spausdinama įvairiuose pogrindinės spaudos leidiniuose. Laisvės kovomis nuo vaikystės žavėjęsis Vytautas buvo aktyvus ir uolus partizanas, ištvermingas, negailintis darbui jėgų.
Draugiškumu ir lengvu bendravimu išsiskyręs Adolfas kiekvienam turėjo, ką papasakoti, visada mokėjo kitus paguosti ir pralinksminti. Net buvo suorganizavęs kultūrinį būrelį, kurio nariai kitiems partizanams rodydavo įvairius vaidinimus, krėsdavo išdaigas arba kartais su kovotojais surengdavo rankų lenkimo varžybas. Neabejotinai partizanų kasdienybėje buvo ir dainų. O kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokiomis nuotaikomis jie gyveno, projekte taip pat buvo pasitelktas DI, kuris atsižvelgdamas į tuometines laisvės kovotojų vertybes atrinko ir sukūrė šiuolaikinių dainų sąrašą. Jį galima rasti čia: (…)
Įdomu, kaip šiandienos kontekste skambėtų jų motyvacinės kalbos, kad galėtume atpažinti ir įvertinti, kaip asmeninė drąsa ir atsakomybė galėtų pakeisti šalies ateitį. Aišku viena, įkvepiantys pavyzdžiai skatina mus pagalvoti, ką lemtingą dieną darytume mes (https://pasipriesinimas.kam.lt)
