Leonardas buvo mokytojas, bet taip pat kurį laiką padėjo mamai ūkininkauti, mat tėvas mirė per karą. Įdomu tai, kad 1930 m. Leonardą perkėlė mokytojauti į Litviniškio kaimą, kur net nebuvo mokyklos. Bet jis buvo toks motyvuotas ir aktyvus, kad ne tik pervadino kaimą lietuvišku pavadinimu „Sėlynė“, pagal kadaise čia klajojusią sėlių gentį, bet sutelkė jėgas, per ketverius metus surinko paramą ir pastatė medinę mokyklą.
Dar jis vadovavo vietos šauliams, skautams ir jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriui. Darbas darbą tiesiog vijo. Deja, mokykla sudegė, o atstatyti nebuvo kada – 1941 m. birželį ištrėmė Leonardo mamą, jam pačiam pavykus per langą pabėgti. Iš širdgėlos norėjo pats sovietams pasiduoti. Atėjus vokiečiams, Leonardas dar spėjo pastatyti mūrinę mokyklą, o grįžus sovietams jau gyveno slapstydamasis ir 1946 m. pradžioje prisijungė prie partizanų.
