XXI a. patriotas. Kas jis?
Įvykiai Ukrainoje ir agresyvi Rusijos propaganda Lietuvos viešojoje erdvėje paskatino svarstymus patriotizmo tema. Ar švietimo sistema ugdo žmones, pasiryžusius ginti savo valstybę? Ar XXI a. patriotizmas kitoks nei ankstesniais laikais? Ir galiausiai – kas tie šiandienos patriotai?
Tokie klausimai iškelti sausio 11 d., vykusioje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos surengtoje diskusijoje „Ar nepabodo kalbėti apie patriotizmą?“.
Patriotai nešūkauja
„Patriotai yra tie, kurie mažiausiai šneka“, – teigia istorikas Alfredas Bumblauskas. Pasak jo, patriotizmą esame linkę sieti su „Kovo 11-osios eisenų berniukais“, kurie diskredituoja šią sąvoką. Profesorius yra pasiruošęs visus juos išegzaminuoti iš Vilniaus istorijos. Jo įsitikinimu, tikrieji patriotai „nešūkauja“, o gerai dirba savo darbą. Tokios nuomonės laikosi ir kitas diskusijos dalyvis žurnalistas Dovydas Pancerovas – geru kasdienių darbų atlikimu prisidedama prie valstybės gerovės.
Anot jo, atgavus Nepriklausomybę patriotizmo erdvė išsiplėtė, tapo sunkiau jį apibrėžti. Vieni patriotai siekia, kad Lietuva kuo labiau panėšėtų į Vakarus, kitų patriotų vertybės sutampa su Vladimiro Putino išsakomais teiginiais. Vienintelis kriterijus, D. Pancerovo teigimu, yra santykio su valstybe buvimas, net ir kritiško. Jei patriotai dažniausiai siejami su „kraštutiniais dešiniaisiais“, ar pasivadinęs patriotu netapsi marginalia visuomenės dalimi? – provokuoja diskusijos moderatorius dr. Norbertas Černiauskas. Žurnalistas atsako, kad patriotizmo raiškos būdų esama įvairių ir skatina jaunuolius nepaisyti kitų nuomonės.
Patriotizmas – kaip ginklas
Lietuvos šaulių sąjungos narys, žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius jokiu būdu nesutiktų, kad jaunoji karta – nepatriotiška. Jo supratimu, kiekviename iš mūsų „miega patriotizmo žvėriukas“. To pavyzdys – pirmuoju šaukimu į privalomąją karo tarnybą surinkti visi reikalingi asmenys. Neseniai paskelbtas jau antrasis – 2016 metų – šauktinių sąrašas. Pasak žurnalisto, patriotizmas yra panašus į ginklą, kuris laikomas seife ir ištraukiamas tik tuomet, kai reikia. „Saugioje atmosferoje kalbėti apie patriotiškumą nėra reikalo“, – jam antrina D. Pancerovas, pažymėdamas, jog patriotizmas tampa matomas tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
Pastarosios nebūtinai turi būti geopolitinės. Pavyzdžiui, dizainerė dr. Jolanta Rimkutė kalbėjo apie išbandymą patriotizmui emigracijos banga, kuomet buvo proga jį įrodyti be ginklo, paprasčiausiai pasiliekant tėvynėje. Kita vertus, svetur gyvenantys lietuviai, jos nuomone, taip pat patriotai. Nuo 2007 metų pasaulio lietuvių kūrėjų dirbtuves „Migruojantys paukščiai“ rengianti dizainerė pastebi, kad emigrantai domisi Lietuva, užsienyje tampa savo šalies ambasadoriais. „Mano patriotizmas – mano profesija“, – sako J. Rimkutė, kuriai atrodo, kad patriotiškumo ginklu gali būti ir pieštukas.
Reikia ugdymo vizijos
1940-ųjų birželį, likus vos kelioms dienoms iki bolševikų įžengimo į Lietuvą, A. Bumblausko mama gavo pradinės mokyklos pažymėjimą. Jame įrašyta, kad mokinė išklausė tėvynės pažinimo kursą. Profesorius nustebęs, kad šiandien tokios disciplinos mokyklose nebelikę, yra tik istorijos disciplina, kuri ugdo ne patriotizmą, o kritinį mąstymą. Jam keista, kad į privalomos literatūros sąrašą neįtraukti ir Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščiai. Tokie asmenys kaip minėtas partizanas ar 1794 metų sukilimo vadas Jokūbas Jasinskis – lietuviškojo patriotizmo pavyzdžiai. „Jie aukojosi“, – komentuoja profesorius, paaiškindamas, kad nors pirmasis gyveno Paryžiuje, o antrasis turėjo galimybių išvykti į užsienį, tačiau abu pasiryžo veikti dėl Lietuvos.
V. Radzevičiaus teigimu, šiandienė žiniasklaida smukdo patriotizmą. Antai tarpukario žiniasklaidoje tarp eilučių galėjai įskaityti pasididžiavimą savo valstybe, o dabar to trūksta. Kitokios nuomonės laikosi D. Pancerovas, kurio požiūriu, žiniasklaida negali būti nei patriotiška, nei nepatriotiška, mat ji paprasčiausiai paklūsta rinkos dėsniams. Jo įsitikinimu, patriotizmą skleisti gali tik atskiri žurnalistai tam skirtose rubrikose, straipsniuose, komentaruose, o apskritai valstybėje trūksta susitarimo, kaip ugdyti patriotizmą ir kas tai turi daryti.
Naujos patriotizmo formos
Nors Rusijos agresijos akivaizdoje sustiprėjęs nesaugumo jausmas iššaukė diskusijas apie piliečių pasiryžimą ginti savo valstybę ir diskusijos rengėjai klausė, ar dar nepabodo kalbėti apie patriotizmą, V. Radzevičiui atrodo, kad kalbama vis dar per mažai: „aš manau, kad jis yra tiesiog prislopintas viešojoje erdvėje“. Žurnalisto teigimu, patriotizmą išbando ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės, pavyzdžiui, korupcija. „Svarbiausia, kad būtų ugdomas doras žmogus“, – sako jis, pridurdamas, kad tarpukariu, norint įsidarbinti, reikėdavo pateikti ir doros pažymėjimą. Pasak V. Radzevičiaus, patriotizmo turinys nekinta, svarbu tik atrasti jaunajai kartai patrauklias formas.
Viena iš tokių pastangų – jau trylika metų gyvuojantis prekinis ženklas „LT identity“. Pasak dizainerės J. Rimkutės, tie, kurie didžiuojasi valstybe, nebijo dėvėti drabužių bei aksesuarų su lietuviškais simboliais, pavyzdžiui, džemperio papuošto Vyčiu. D. Pancerovas pastebi, kad jaunų žmonių tarpe auga susidomėjimas šiuo simboliu, jis ir pats siūlo stilizuotą Vytį parsisiųsti savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ir juo papuošti savo aplinką.
Diskusija gimė organizuojant projektą moksleiviams
Idėja surengti diskusiją kilo organizuojant konkursą „Praeities stiprybė – dabarčiai“, kurį organizuoja jungtinė profesionalų komanda, vienijanti Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovus. Tai naujas ir originalus nacionalinis mokinių konkursas, kuriame dalyvaudami ir tarpusavyje derindami tiriamuosius bei kūrybinius įgūdžius mokiniai pažins sudėtingus, bet kartu nepaprastai įdomius ir įkvepiančius Lietuvos Laisvės kovų įvykius, asmenybes ar jų įamžinimo būdus.
Pirmajame konkurso etape dalyvavo net 104 komandos iš visos Lietuvos. Džiugu, kad daugiau nei 500 mokinių, įkvėpti konkurso idėjos ir šūkio „Pažink laisvę!“, išreiškė norą pažinti Lietuvą. Antrasis konkurso etapas baigėsi Vasario 16-ąją, iki šios datos visos komandos savo kūrybines-tiriamąsias užduotis turėjo atsiųsti konkurso rengėjams.
Parengta pagal Lietuvos Žinių žurnalistės Rositos Garškaitės reportažą.
Nuotraukų aut. Alfredas Pliadis ir Lina Kranauskienė
