Gerbiami Lietuvos Respublikos Seimo nariai, svečiai,
Šiandien lygiai penkeri metai, kai 1999-ųjų birželio 17 d. iš šitos tribūnos sakiau prisistatymo kalbą, kaip kandidatas į Lietuvos kariuomenės vado postą.
Iš tikrųjų esu dėkingas tuometiniam Seimui ir istorinėms aplinkybėms, kad man teko garbė ir privilegija ištikimai visus tuos penkerius metus tarnauti Lietuvai ir kariams. Šiandien atsigręždamas į šią netolimą praeitį ir trumpai apžvelgdamas tą Lietuvos kariuomenės viziją, kurią tuomet turėjau, galiu ramia sąžine pasakyti, kad padariau viską, jog didžioji dalis krašto gynybos ir apsaugos ilgalaikio plano tikslų būtų pasiekta.
Pirmiausia džiugina, kad prieš penkerius metus buvęs dar gana netvirtas ir tik nedidelės dalies politikų, valstybės pareigūnų ir Lietuvos piliečių tikėjimas, kad Lietuva gali tapti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos visateise nare, dabar jau yra mūsų valstybės realybė. Asmeniškai man tai yra apsisprendimo grįžti į Lietuvą dirbti krašto apsaugos srityje įvertinimas ir galutinis atpildas. Žinau, kad pasiekiau dar vieną užsibrėžtą tikslą.
Kita vertus, nepalyginamai didesnis atpildas tai, kad šiandien Lietuvos valstybė, jos piliečiai yra saugūs nuo išorinių grėsmių, kaip niekada dar nėra buvę mūsų tautos istorijoje. Mūsų visų pastangomis dabar esame draugiškų, demokratines vertybes išpažįstančių ir ginančių šalių draugijoje, todėl galime jaustis visaverčiai nepaisydami, kad esame nedidelis kraštas. Mes priklausome tiems, kurie gerbia ir gina visų teises ir laisvę.
Be abejo, niekas iš mūsų šiandien negali nuspėti, kokie išbandymai dar laukia viso pasaulio, kokios naujos realios grėsmės iškils ateityje ir mūsų valstybei, todėl reikia turėti bent minimaliai laiko užkirsti kelią pačiam blogiausiam variantui – savo valstybės nepriklausomybės ar jos piliečių gyvybių praradimui. Taigi, siekiant taikos, reikia ruoštis karui. Šiandien Lietuvos kariuomenė, kaip ir bet kurios kitos NATO šalies kariai, turi būti pasiruošusi ne tik padėti kitiems, bet ir turėti optimalius kovinius pajėgumus savigynai, kol bus sulaukta kolektyvinės paramos.
Šių metų pavasarį Lietuva tapo NATO nare ne iš pasigailėjimo ar kieno nors malonės, o dėl nuoseklaus ir atkaklaus darbo.
1999-tais m. iš šios tribūnos kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės viziją sakiau, kad ji yra gana paprasta: sukurti profesionaliai parengtas karines pajėgas, atitinkančias krašto gynybos ir apsaugos poreikius. Taip pat ji turėjo būti ruošiama sąveikai su NATO šalimis, nes Lietuvos užsienio politikos tikslas buvo integracija į šią gynybos organizaciją.
Tuo tikslu su tuometiniu Krašto apsaugos ministerijos ministru Česlovu Stankevičiumi buvome sudarę 10 metų ilgalaikį planą, kurį patvirtino Valstybės gynimo taryba ir gerai įvertino NATO vadovybė. Tame plane buvo numatyta profesionaliai, pagal Vakarų šalių metodiką, paruošti karius, sukurti infrastruktūrą ir įsigyti atitinkamą ginkluotę. Mūsų tolesnė veikla buvo grindžiama Lietuvos ekonomikos plėtros prognoze ir turėjo būti vykdoma etapais. Karių kovinis parengimas ir jų visapusiškas aprūpinimas buvo aukščiausi prioritetai. Stipri ir sėkmingai veikianti yra ta kariuomenė, kurios eiliniai turi aukštus motyvus ir yra gerbiami.
Valstybės gynimo tarybos 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Seimui ir Vyriausybei buvo pasiūlyta 1999 m. krašto apsaugai skirti ne mažiau kaip 1,6 proc. BVP bei patvirtinti išlaidas gynybos reikmėms 2000 m. – ne mažiau kaip 1,8 proc., o 2001 m. – 2,0 proc. nuo BVP. Reikia pabrėžti, kad didėjant lėšų krašto apsaugos sistemai, vis daugiau išlaidų buvo skiriama pagrindiniam kapitalui įsigyti, t.y. nepaprastųjų išlaidų dalis procentais nuo bendrų išlaidų kasmet didėjo. Siekdami NATO narystės privalėjome perimti tų šalių pagrindinius principus skirstant išlaidas gynybai pagal išlaidų sritis. Lietuvos gynybos išlaidų paskirstymas proporcingai pradėjo artėti prie Vakarų valstybių išlaidų proporcijų. Vis daugiau išlaidų buvo numatoma infrastruktūros vystymui ir įsigijimams ir mažinamos lėšos personalo išlaikymui, kurios ateityje neturėtų viršyti 50 % visų KAS išlaidų.
Tuomet daug dėmesio ir lėšų buvo skirta personalo veiklos ir materialinės bazės funkcionavimo užtikrinimui. 1999-2001 m. vyko daugelio karinių dalinių kareivinių, valgyklų ir kitų pastatų rekonstrukcijos bei statybos. Kariai pradėjo gyventi taip,kaipir dera Lietuvos kariams.
Gynybinio pajėgumo vystymo programoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas tam tikrai ginkluotei įsigyti: tai lengvieji šaulių, prieštankiniai ginklai, įranga ir ginkluotė kariniams laivams, inžinerinė įranga. Koviniai daliniai buvo aprūpinami, moderniomis taktinėmis ryšių priemonėmis, diegiama bendra informacinė sistema.
Buvo įkurtas Regioninis oro erdvės stebėjimo ir kontrolės centras, tobulinama jūros stebėjimo sistema, modernizuojami laivai. Įsigyti du minų paieškos ir trys patruliniai laivai.
Kovinio rengimo programoje didelis dėmesys buvo skiriamas Ruklos mokomojo pulko įkūrimui ir vystymui, kuriame pradinės privalomosios tarnybos kariai turėjo įgauti standartizuotą pagal britų jūrų pėstininkų metodiką 3-jų mėnesių bazinį karinį parengimą.
Įsteigta Mokymo ir doktrinų valdyba, iš esmės reformuotaKari akademija, Puskarininkių mokykla reformuota pagal britų programą, Karių profesinio tobulinimo centre įsteigtas taktinis treniruoklis. Poligonuose įsteigtos modernios šaudyklos, Mokomajame pulke ir Karo akademijoje įrengtos lazerinės šaudyklos. Sukurtos specialiosios pajėgos, įsteigtas artilerijos batalionas, Danijoje parengti artileristai. Kelios dešimtys karių nuolatos mokosi įvairiose karo mokyklose užsienyje. Daug dėmesio skirta anglų kalbos mokymui. Vienas Nuolatinės parengties parengties mechanizuotasis pėstinikų batalionas parengtas veikti pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį.
Per pirmuosius trejus kadencijos metus taip pat buvo įkurta Karo policija, kardinaliai pertvarkyta Karo medicinos tarnyba, išplėtota Ordinariato veikla.
Norėčiau paminėti keletą smulkesnių, bet svarbių darbų: rikiuotės, drausmės statutų bei daugelio karinių vadovėlių rengimas ir leidyba, karių ir kariūnų uniformų ir apdovanojimų įteisinimas. Tuo pačiu laiku vyko daugelis svarbių NATO, užsienio svečių vizitų, organizuotos tarptautinės konferencijos. Sėkmingai surengta įvairių karinių pratybų ir Lietuvoje, ir kitose šalyse.
Tokia būtų trumpa 1999-2001 m. Lietuvos kariuomenės raidos krypčių apžvalga, nevardinjant daugybės konkrečių projektų. Detali mano penkerių metų kadencijos ataskaita bus įteikta Seimui šiek tiek vėliau.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad beveik visi tuo metu pradėti projektai šiandien yra tęsiami, nes jie yra ilgalaikiai, pamatiniai ir teisingai pasirinkti. Suprantama, kiekviena kariuomenė yra nuolat transformuojama, nes reikalingas atsinaujinimas, atsižvelgiant į naujas grėsmes, užduotis ir besikeičiančias technologijas.
Visi pertvarkos ir karinių pajėgų sprendimai buvo atliekami vadovaujantis dar 1998 m. LR Seimo priimtu ir patvirtintu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu, taip pat Nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindų įstatymu ir ilgalaikiais valstybiniais nacionalinio saugumo stiprinimo programų projektais. Tuometinį labai spartų ir efektyvų kariuomenės kūrimo procesą nulėmė kryptingas, nuoseklus visų valdžios institucijų darbas ir ženkliai padidėjęs krašto apsaugos sistemos finansavimas. Kita vertus, tos lėšos buvo tikslingai ir racionaliai įsisavinamos ir beveik 80% jų buvo išleidžiama Lietuvoje. Taigi, stiprindami karinius pajėgumus, mes taip pat prisidėjome ir prie Lietuvos ekonomikos augimo.
2002 m. pradžioje priėmus naujus politinius sprendimus dėl Lietuvos kariuomenės raidos krypčių ir dydžio, atsižvelgiant į turimus finansinius resursus, teko atsisakyti kai kurių didelių projektų: Vakarų ir Rytų karinių apygardų. Taip pat reikėjo gana radikaliai mažinti planuotą karių skaičių, reformuoti KASP funkcijas ir dydį. Nesu nei didelės, nei mažos kariuomenės šalininkas, nes kariniu požiūriu tai bereikšmiai žodžiai. Kariuomenės dydis ir koviniai pajėgumai turi atitikti jai keliamus uždavinius. Dažniausiai kariškiai ir politikai nesusikalba dėl skirtingo grėsmės vertinimo. Politikai apie grėsmės galimybes linkę kalbėti remdamiesi užsienio šalių politiniais ketinimais, o kariškiai – vertindami jų karinį potencialą. Ketinimai gali pasikeisti per gana trumpą laiką, o pajėgiai kariuomenei sukurti reikia ne vienerių metų.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenei yra iškelti nauji uždaviniai atsižvelgiant į naujas tarptautinio saugumo grėsmes, NATO narystės poreikius. Pagrindinis dėmesys skiriamas Nuolatinės parengties brigados kūrimui, kurios vienas batalionas netolimoje ateityje galėtų savarankiškai dalyvauti tarptautinėse NATO misijose. Didelė biudžeto dalis tenka aukštos technologijos ginklams įsigyti: šių metų pabaigoje Lietuvą turėtų pasiekti amerikiečių gamybos prieštankinis ginklas „Javelin”, kitąmet – priešlėktuvinės gynybos ginkluotė „Stinger”. Vienas NPB batalionas visiškai aprūpintas šarvuočiais M-113, netrukus bus aprūpintas ir antrasis. Šiemet turi būti gauti vidutinio nuotolio trijų dimensijų radarai. Taip pat įsigyta naujos karinės technikos, logistinio aprūpinimo technikos ir inventoriaus.
Gana daug lėšų jau dabar reikia skirti Lietuvos karių misijoms Irake ir Afganistane. Šioje šalyje ypač gerai užsirekomandavo Lietuvos spec.pajėgų ir Jėgerių bataliono kariai.
Netolimoje ateityje reikės atnaujinti Karinių oro pajėgų turimą transportinių orlaivių, sraigtasparnių potencialą, toliau turi būti kuriamas Oro gynybos batalionas. Rugsėjo 11-osios teroristinis išpuolis prieš amerikiečius sukrėtė visą pasaulį. Lietuva taip pat įvertino tokios grėsmės galimybes mūsų krašte. Didžiausias pavojus kiltų, jei teroristinis išpuolis būtų nukreiptas į valstybinės reikšmės ir didelės rizikos objektus. Kaip prevencija tokiems veiksmams buvo įkurtas nuolatinio budėjimo priešlėktuvinės gynybos postas prie Ignalinos AE. Tai atlikome labai operatyviai, nes Lietuva jau turėjo paramos būdu iš Švedijos gautą priešlėktuvinę ginkluotę.
Turint omenyje, kad Lietuvos kariuomenėje labai svarbus vaidmuo tenka sausumos pajėgoms staigus ir neapgalvotas jų mažinimas ateityje gali sukelti problemų dėl kokybiško tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, karių profesionalumo bei sveikatos, o taip pat savigynos funkcijų, kurios niekur nedingo net ir tapus Lietuvai NATO nare. Bet kokios grėsmės Lietuvai akivaizdoje pirmiausia į gynybą turės stoti mūsų krašto karinės pajėgos. Jos turi būti pakankamai stiprios ir tinkamai parengtos.
Kalbėdamas apie finansavimą galiu tik pacituoti pastaruoju laiku Lietuvoje dirbusio karinio eksperto gen. mjr. David Bice rekomendacijas. „Nagrinėdami kariuomenės plėtrą 10 metų laikotarpiu (iki 2014), numatėme tris kasmetinio finansavimo augimo scenarijus. Su 1 proc. augimu Lietuva neįvykdytų įsipareigojimų NATO, nepasiektų jokių užsibrėžtų tikslų. 3 proc. augimas sudarytų prielaidas įvykdyti metų planus (asignavimai negali kaitaliotis, kad nesudarytų kritinių situacijų). 5 proc. augimas ( mūsų skaičiavimais, 5 proc. kasmet didinant lėšas, 2014 m. jos sudarytų tik 1,7 proc.BVP), bet leistų modernizuoti kariuomenę, kad kiekvienas lietuvis galėtų ja didžiuotis,”- sakė JAV korporacijos „Cubic Applications” karinių ekspertų grupės atstovas šių metų kovo pabaigoje vienam iš Lietuvos savaitraščių. Tuo pačiu jis paminėjo, kad NATO planuotojai pastebi Lietuvos gynybos lėšų skyrimą su ja tiesiogiai nesusijusioms struktūroms. Taigi, partijų susitarimas ir oficialus deklaravimas, kad krašto apsauga gauna 2 proc. ilgainiui taps nepriimtinas tarptautinei bendruomenei, nes jie mato realius skaičius. Kita vertus, nepakankama Seimo politikų kontrolė kaip efektyviai panaudojamos lėšos, skirtos gynybos reikmėms, yra lygiai taip pavojinga, kaip ir beatodairiškas populistinis kalbėjimas, kad reikia mažinti šios srities finansavimą. Manau, kad ateityje Seimas turėtų sukurti sistemą, kaip geriau kontroliuoti mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą ne tik karinėje srityje, bet ir kitose valstybės institucijose. Apgailestautina, kad Seimas neturi audito tarnybos.
Dabar KAM ir Lietuvos kariuomenės teisininkų grupės dirba prie kai kurių KA įstatymų pakeitimų, atsižvelgiant į pasikeitusias politines ir gynybines aplinkybes. Politikų sluoksniuose vis dažnau kalbama apie kariuomenės perėjimą prie profesionaliosios karo tarnybos atsisakant šauktinių. Esu įsitikinęs, kad dar 5-7 metus Lietuvai to nereikėtų daryti, nes privalomoji karinė tarnyba padeda Lietuvoje išspręsti karinio rezervo rengimo, socialinio nestabilumo, jaunuolių pilietinio ir patriotinio ugdymo problemas. Kita vertus, pereinant prie tik profesines karo tarnybos reikia gerai apgalvoti kariuomenės atsinaujinimo mechanizmą, priemones, kurios padėtų išlaikyti karių motyvaciją.
Dar esam ir neišspręstų problemų. Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje jau nieko nestebina karininkų rotacija, tačiau karinės karjeros, mokslų atrankos ir skyrimo į kitas pareigas sistema vis dar tebėra netobula. Sudaroma galimybė kariuomenės politizacijai ir karininkų vertinimui ne vien pagal karinius kriterijus.
Paskutinių sociologinių tyrimų duomenimis, Lietuvos kariuomenė turi aukštus pasitikėjimo rodiklius, ji užima antrąją vietą tarp patikimiausių valstybės institucijų. Tai tikrai geras įvertinimas, pasiektas atkakliu darbu, garbinga ir sąžininga tarnyba.
Atsisveikindamas noriu visiems kariams ir kariuomenės rėmėjams palinkėti neprarasti užimtų pozicijų, siekti dar geresnių rezultatų ir užtikrinant Lietuvos valstybės saugumą, ir užsitarnauti Lietuvos visuomenės pagarbą.
Ačiū už dėmesį. Dėkoju Lietuvos Prezidentui ir Seimui už suteiktą galimybę tarnauti savo kraštui.
