Rugsėjo 21 d. minima Tarptautinė taikos diena. Šios dienos iniciatorė – Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja, pirmą kartą Taikos diena buvo paminėta 2001 metų rugsėjo 7 d. ir nuo tų metų švenčiama ir minima kasmet. Taikos diena – visuotinė susitaikymo diena ir net karo metu šią dieną šalys kviečiamos nutraukti karo veiksmus.
Lietuvos kariuomenė tarptautinėse operacijose dalyvauja nuo 1994 metų. Iki 2006 metų misijose Irake, Kosove ir Afganistane ir kitose šalyse dalyvavo per 2500 karių. Nuo 2005 metų Lietuvos kariuomenei patikėta svarbi užduotis – savarankiškai vadovauti vienai iš Afganistano provincijų – Goro provincijos – taikos palaikymo misijai. Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės misija yra sudedamoji NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) operacijos dalis.
Daugiau informacijos apie Lietuvos karių dalyvavimą misijose.
Tarptautinės taikos dieną paminės ir Lietuvos kariai, šiuo metu tarnaujantys Afganistane, Irake ir Kosove. Apie 220 Lietuvos karių šiuo metu dalyvauja įvairiose NATO vadovaujamose operacijose ir misijose. Užtikrinti saugumą ir taiką „karštuosiuose” pasaulio regionuose – svarbus Lietuvos įsipareigojimas Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai. Užtikrindami saugumą ir stabilumą grėsmę keliančiuose regionuose, mūsų kariai užtikrina taiką ir mūsų šalyje. Bendras dalyvavimas tarptautinėse operacijose – viena iš mūsų šalies saugumo užtikrinimo sąlygų.
Kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus apie Lietuvos karių dalyvavimą tarptautinėse operacijose
Kadangi šiandien esame tarp pažangių visuomeninių, stiprios ir įtakingos bendruomenės (NATO ir Europos Sąjungos) dalis, savo ruožtu gauname labai rimtą paramą savo valstybei: saugumo garantijas, rimtas investicijas, ateinančias iš struktūrinių fondų, Europos Sąjungos paramą Būdami šios bendruomenės nariai turime pateikti ir savo pilnavertį indėlį. Tokia yra ir mūsų valstybės pozicija. Turime dalintis ir rizikos faktoriais, ir našta.
Mūsų kariai dalyvauja tarptautinėse operacijose tam, kad užtikrintų ten vykstančias civilines misijas. Kariuomenės užduotis ten – ne spręsti konfliktus, bet stabilizuoti padėtį, kartais jėga ir ginklu. Tam šiuo metu tose valstybėse reikalingi kariuomenės pajėgumai ir profesionalumas.
Visos tarptautinės operacijos, kuriose dalyvauja mūsų kariai, yra ne tam, kad kariai galėtų gerinti savo profesinius gebėjimus. Nepriklausoma Lietuvos valstybė praėjo ilgą kelią – esame garbingoje vietoje tarptautinėje bendruomenėje tarp visuomenių, kurios išpažįsta universalias vertybes. Tai ne šalti deklaratyvūs šūkiai apie demokratiją, žmogaus laisvę, žmogaus teisę apsispręsti, tai dalykai, kuriais nuoširdžiai tikime ir jais vadovaujamės.
Kai 2005 metų birželio pradžioje mūsų karių grupė, vadovaujama plk. G. Zenkevičiaus, išsilaipino Afganistane, mes žinojome, kad atėjome į Afganistaną ne tik kaip pareiginga ir iniciatyvi NATO sąjungininkė, bet ir kaip šalis, teikianti pagalbą. NATO ir koalicinės pajėgos niekada nebuvo ir nebus okupacinės pajėgos. Tai yra atkūrimo ir paramos Afganistanui pajėgos. Jos padėjo Afganistano žmonėms išsilaisvinti nuo Talibano rėžimo. Ir, beje, toje šalyje jos priimamos labai gerai. Jeigu prisimintumėme mūsų koalicijos pradžios istoriją, tai Šiaurės Aljansas itin aktyviai dalyvavo kare prieš Talibano rėžimą ir prieš Al Qaidą.
Girdžiu kalbant, kad visuomenės nepasiekia žinios iš Afganistano, Irako. Tačiau Lietuvoje, beje, kaip ir kitose valstybėse, kiekvienas incidentas, įvykęs tose šalyse, kuriose tarnauja mūsų kariai, yra plačiai nušviečiamas.
Žiniasklaidoje kalbama apie vis aštrėjančią situaciją Afganistane ir „slenkančio pavojaus” grėsmes iš pietų. Pacituosiu buvusio Krašto apsaugos ministro Gedimino Kirkilo žodžius: „Jeigu situacija būtų nepavojinga, ir jeigu kraštui reiktų paprasčiausios humanitarinės pagalbos, be jokios abejonės į Afganistaną, Iraką važiuotų kultūros ministerijos deleguoti darbuotojai”. Kadangi čia važiuoja kariuomenė, tai reiškia, kad situacija nėra paprasta. Situaciją stengiamasi stabilizuoti tam, kad valstybinės ir vyriausybinės organizacijos galėtų netrukdomos plėtoti savo veiklą: mokyklų, ligoninių steigimus, kelių tiesimus ir t.t. Ten, kur vyksta tarptautinės misijos, visada yra pavojaus elementų, bet to neslepiame nuo visuomenės.
Peržvelkime, pavyzdžiui, Afganistano raidą. Pirmasis etapas buvo sunkiausias, vyko mūšiai, prireikė net Lietuvos specialiųjų pajėgų. Tuo tarpu šiandien kertinis Goro provincijos atkūrimo akmuo – civiliniai projektai. Provincijos gerbūviui atkurti savo lė šų skiria ne tik Lietuvos valstybė (ypač efektyvūs yra vadinamieji „greitojo poveikio projektai”), bet ir Europos Sąjunga, per kurios fondus į Afganistaną „plaukia” milijonai. Neabejoju, kad per šiuos projektus į Afganistaną anksčiau ar vėliau ateis taika. Visi trokštame greitai. Deja, šaliai, kariaujančiai šimtmečius, taikus sambūvis nėra įprasta sąvoka.
Tačiau turime pabrėžti, kad Lietuva, prisiėmusi įsipareigojimą Afganistane, neturi apsiriboti karių siuntimu. Kariai savo darbą daro ir darys. O specialiosios civilinės misijos veiklai, kad ji būtų efektyvi, būtina skirti didesnį finansavimą įvairiems projektams. Turime stengtis sudominti civilines įstaigas darbu Afganistane – ten yra kur pasireikšti mūsų gydytojams, edukacijos specialistams, įvairiausių sričių atstovams. Jei vyksite į Afganistaną – mūsų kariai jus apsaugos.
Kai klausiama, kuo tarptautinės operacijos naudingos Lietuvos žmonėms, kartais suabejoju, ar tai XXI amžiaus piliečio klausimas?.. Juk apie tokius dalykus svarstant, turbūt negalima sakyti: „Įdėjau litą, ir gavau pusantro”. Lietuvai svarbu yra tai, kad mes esame europiečiai ir visi drauge išpažįstame tas pačias vertybes ir kartu su kitomis tautomis jas giname.
Tų, kurie klausia, kuo Lietuvai naudinga savo karius siųsti į tarptautines misijas, norėčiau paklausti kitaip, kuo naudinga buvo amerikiečiams, danams ar islandams konfliktuoti su M. Gorbačiovo vyriausybe, kada reikėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę? Nauda – ne visada yra išreiškiama litu. Nauda – tai savo identiteto suvokimas. Nauda – tai didysis tikslas – taika.
Karių, tarnaujančių tarptautinėse misijose mintys apie taiką
„Taika – tai laikas, kai vaikai gali ramiai eiti į mokyklą, užsiimti užklasine veikla. Čia pas mus Kosove, po karo, vaikai vis dar įpratę lakstyti gatvėmis, valkatauti. Be to, patys taikdariai, dalydami labdarą įpratino juos prašyti. Tai tapo jų laisvalaikio užsiėmimu. Tik pamato taikdarių mašiną – lekia prie jos ir prašo šokolado, vandens ar dar ko nors”.
„Taika yra gerai, bet ne per prievartą. Nė vienas karas nevyksta amžinai. Svarbu yra ne trečios šalies dalyvavimas konflikto reguliavime, bet jos indėlis sprendžiant konfliktuojančių šalių konflikto esmę. Jei trečia šalis tik palaikys taiką, senos nuoskaudos liks, ir ta „taika” bus labai trapi”.
„Po karo žmonės labiau susivienija ir vienas kitą visapusiškai palaiko. Po karo nuniokoti namai, gamta, nualinti žmonės, kritusi moralė, bet ypatingų pastangų dėka ir vedami noro vėl kyla – statomi namai, kuriamos darbo vietos ir pan. Likusio karo tvaikas dar tvyro ore, todėl taikos palaikymas yra būtinas, kad žmonės galėtų jaustis saugiai, kurti savo gyvenimus, statyti namus nesibaiminant, kad jie bus nugriauti ar susprogdinti”.
„Labai tikimės taikos dieną atšvęsti ramiai, ramiai miegoti naktį, kad nereikėtų bėgti slėptis nuo raketų atakos. Mums atvykus taikos palaikyti neteko. Čia – kol kas karas”.
