Afganistane tarnaujantys PAG-2 kariai iškilmingai ir linksmai paminėjo vasario 16-ąją

Vasario 16-oji…

Pamažu ši diena, svarbi kiekvienam lietuviui, iš oficialios, tik valdžios priėmimuose švęstos šventės, atiduodant duoklę buvusių ir esamų visuomenės veikėjų pagarbai, virsta tikra visų Lietuvos piliečių švente. Bent jau Čagčarane ji tokia ir buvo.

Lietuvoje Vasario 16-oji dažnai asocijuojasi su sniego pusnimis, žvarbiu vėju ar ausis bei žandus žnaibančiu šaltuku. Tačiau čia, mažoje lietuviškoje salelėje Afganistane, oras jau atrodo kaip lietuviško balandžio vidurys. Dienomis gana smagiai nulyja, o Vasario 16-osios vakarą, kai lietuviai pradėjo rinktis į stovyklos klubą, veidus prausė beveik šiltas lietus.

Pusė aštuonių vakaro (Lietuvoje dar tik penkios). Pirmieji kariai įvirsta į klubo palapinę ir iškart verčiami rinktis. Kas tu? Aukštaitis, žemaitis, dzūkas ar suvalkietis? Ant stalelio žetonai su keturiais herbais: Alytaus, Panevėžio, Marijampolės ir Žemaitijos. Kai kuriems lietuviams tai puiki proga ne tik prisiminti, kurių miestų herbai prieš juos, bet ir iš kur kilę jų tėvai, seneliai, kokia tarme jie kalbėję galbūt tik vaikystėje…

Lietuviškojo PAG-2 sąjungininkai – islandai, danai, amerikiečiai ir vienas italas – įleidžiami be pasirinkimo atrasti kurį nors lietuviškąjį etnografinį identitetą. Vis dėlto ir jie su malonumu pasirenka lietuviškus herbus savo kolekcijai. Klube skamba „Keisto folkloro grupės” tylios, ramios ir liūdnokos liaudiškos giesmės, ant sienos ekrane sukasi skaidrių filmukas „Lietuva paprastai…” Norom nenorom visų žvilgsnius prikausto ekrane plaukiantys vaizdai. Kokia graži ta Lietuva! Ypač žvelgiant iš toliau, kai jau trečias mėnuo tėviškės vaizdai tik mintyse. Žvelgiam iš toliau ir iš aukščiau – nuo Hindukušo priekalnių, Goro provincijos Afganistane.

Šventinis vakaras, iškilmingas ir linksmas, skirtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimui, pradedamas J. Strielkūno eilėmis „Lietuva” (skaitovas ir vakaro vedėjas mjr. A. Dusevičius – red. past.), kurias palydėjo karių aplodismentai. Vakaro vedėjas trumpai ir įtaigiai apžvelgė Lietuvos istoriją anglų kalba svečiams. Taip pat emocingai ir nuotaikingai mūsų tėvynės istorija buvo priminta ir patiems lietuviams. Spindintys žvilgsniai, nedrąsus pasididžiavimas išskiria lietuvių karius iš kitų… Taip, mes lietuviai, turime kuo didžiuotis net prieš galingiausias šiandienos tautas! Pažintinis filmas „Lietuvos kelias” apibendrina mūsų istorinę patirtį, tapatybės bruožus. Karalius Mindaugas, didieji kunigaikščiai, kietasprandžiai lietuviai, įnirtingai ginantys savo protėvių papročius, dievus ir tikėjimą prieš visos Europos riterių žiedą, geriausius viduramžių karius – kryžiuočius. Tuo pat metu nukariaujantys naujas žemes rytuose, sukuriantys didžiausią to meto valstybę Europoje – Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Intrigos užsienio ir vidaus gyvenime, diplomatinės pinklės, Liublino unija ir nuopuolis visose valstybės gyvenimo srityse, valstybės žlugimas, sukilimai, ir vėl Nepriklausomybės deklaracija. Tačiau laisvės laikas – trumpas. Sovietų okupacija ir atverčiamas juodasis mūsų istorijos puslapis – su Lietuvos partizanų veidais išnykstančiais juodoje ekrano gelmėje. Bet vėlgi – suskamba „Trys milijonai” ir ekrane Lietuvos „Žalgiris”, Eurolygos taurė, Alekna, Kairys ir Savickas. Taip, mes – Lietuviai! Taip mes tokie! Jau atvirai besididžiuojantys karių žvilgsniai ir kvėpavimas pilna krūtine. Vaizdams pasibaigus spontaniškai kažkas pradeda skanduoti „Lietuva!” ir jam vieningai pritaria kiti. Taip, mes vieningi… Bent jau čia, Afganistane, gražų Vasario 16-osios vakarą.

Po muzikinės pauzės, dar pora pastraipų iš Henriko Latvio 12-ojo amžiaus Livonijos kronikos ir Petro Dusburgiečio kronikos apie mūsų protėvius. Pagarbūs kaimynų atsiliepimai. Pritilo kalbos ir stojo mirtina tyla klube išgirdus ištraukas iš Lietuvos partizanų vado Ramanausko-Vanago kankinimų NKVD rūsiuose protokolo. Taip, tai skaudi tiesa, ir pamiršti, kiek kainavo tėvynės laisvė daliai mūsų tautiečių, neturėtų nė vienas lietuvis. Bet dabar – švęskime, Afganistano dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai ir žemaičiai!

Išbandyti jėgas kviečiami stipriausi visų keturių regionų vyrai. Pastatomos aukštos baro kėdės, atnešami ir bokalai. Tikri kariški bokalai – sunkios 120 mm sviedinių gilzės su privirintomis rankenomis (virš 4 kg). Viena alaus skardinė į gilzės vidų ir ranka ištiesta į priekį. Netrunka nusvirti ranka žemaičiui, dzūkui ir aukštaičiui, tačiau kariui iš Suvalkijos – lygių nėra. Po to kviečiami pasivaržyti ir mūsų NATO sąjungininkai. Pirmoji nusvyra italo ranka – deja, Italijoje geriamas vynas ir tik iš lengvų stiklo taurių. Ilgiausiai nedreba kieta islando ranka. Po pertraukėlės – rungtynių finalas: Suvalkijos ąžuolas prieš Islandijos vikingą. Dvi alaus skardinės į gilzę ir vėl ištiesiamos rankos į priekį. Įtempti raumenys, vyrai net nemirksi, bokalai nejuda. Klubo lubos kilnojasi nuo sirgalių skanduočių – „Lietuva! Lietuva!” pramaišiui su „Island! Island!”. Galų gale šviesiaplaukis vikingas, matyt, nokautuojamas morališkai, kai įtempčiausiu momentu suvalkietis ramiai žvilgteli į savo laikrodį. To islando nervai, o po to ir ranka jau nebeišlaiko. Prizai, sveikinimai, aplodismentai. Vyrai glėbesčiuojasi, sveikina vienas kitą.

Linksmosios vakaro dalies „moderatorius” vrš. Arūnas Taroza skelbia dar vieną konkursą – „Moki žodį… gauni alaus”. Šįkart į sceną kviečiami ne stipriausi, o protingiausi iš Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos ir Suvalkijos. Dabar vyrai dvejoja ilgiau, negu ieškant stipriausių. Vis dėlto ir protingų ant Lietuvos atsiranda. Užduotis paprasta – užminti kitų regionų atstovams tokį savo tarmės žodį, kurio šie nežinotų ir negalėtų atspėti. Kokia turtinga ir nežinoma ta lietuvių kalba! Žemaitis likusią Lietuvos dalį užmėto tokiais žodeliais kaip „musintaas”(galbūt), „žekės”(kojinės), „budynė”(šermenys). Nelieka skolingi ir kitų tarmių atstovai – „karbėja”(kopėčios), „kriukis”(lazda), „budė”(galąstuvas). Visa Lietuva juokiasi sužinojusi, kad pagal suvalkiečius „mašina” yra krosnis. Finale lieka žemaitis su suvalkiečiu ir netikėtai krenta žemaitis, suklupęs ant tokio atrodytų beveik visai Lietuvai žinomo žodžio – „kulbė”. Žemaičiai, jūs žemaičiai, juk tai – paprasčiausia „kaladė”! Vėl Suvalkijos pergalė!

Įsilinksminę ir įsijautę kariai jau veržiasi dalyvauti dar viename konkurse – estafetėje. Tai jau tikra nacionalinė rungtis, apjungianti ir alų, ir krepšinį, ir kumščio jėgą. Startinis penketukas iš Dzūkijos sėda už stalo prieš startinį penketuką iš Žemaitijos. Tai komandinis žaidimas – pirmasis atidaro alaus skardinę, antrasis ją išgeria, trečias suploja, ketvirtas meta į šiukšliadėžę, o penktasis meta skardinę atgal, jeigu ši krenta pro šalį. Šį kartą ir vėl fortūna nusisuka nuo dzūkų. Dzūkučiai ilgai neatidaro skardinės, o galų gale ją atidarę apsilaisto nuo galvos iki kojų. Tuo metu žemaičių skardinė taikliu tritaškiu metimu jau krenta į šiukšliadėžę. Kitame pusfinalyje suvalkiečių (vėl!) penketukas be didesnio vargo pamoko aukštaičius kaip reikia alaus skardinę atidaryt, išgert, sulankstyt ir įmest. Finale – amžini konkurentai, geografiškai atskirti tik Nemuno juostos – žemaičiai ir suvalkiečiai. Tik keliomis sekundėmis rungtį laimi žemaičiai! Kita vertus, nejaugi suvalkiečiai, išmokę visą Lietuvą bendrinės kalbos, dar ir alų gert bei į krepšį dėt turėtų mokyti?.. Žemaičiai, šiek tiek pasipūtę po tokios reikšmingos pergalės, iškviečia pasivaržyti ir „pasaulio rinktinę”. Tarptautinė komanda sutiko, tačiau… Amerikiečio, italo, dano ir dviejų islandų rinktinė dar tik įpusėjo alaus skardinę, kai žemaičiai jau antros pradėjo ieškoti. Kad jau moka žemaičiai alų tvarkyt, tai jau moka.

Varžytuvės baigėsi, o Vasario 16-osios šventė čia, Afganistane, tęsėsi: muzika, karaokė, istorinės diskusijos. Vakarui baigiantis susižavėję amerikiečiai pasiūlė tostą: „Mes esame gerokai jaunesnė tauta, už jus, lietuvius, ir mums didelė garbė vykdyti užduotis čia, Afganistane, su tokios narsios ir linksmos tautos atstovais. Už Lietuvos nepriklausomybę!”.

Virš stovyklos pakibo pilnatis… Nurimus linksmybėms pakeliui į palapinę pažvelgiau į tokią mielą lietuvio akiai trispalvę plevenančią virš mūsų stovyklavietės. Regis, šį vakarą net mėnesienoje jos spalvos matosi aiškiai ir ryškiai. „Su Vasario 16-ąja, lietuviai, ten, „didžiojoje” Lietuvoje!” – mintyse pasiunčiu sveikinimą gimtojo krašto link.

Antrosios Provincijos atkūrimo grupės atstovas spaudai

mjr. Albertas Dusevičius