Šią savaitę į Afganistano Goro provinciją atvykęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis ekologas majoras Algimantas Kutanovas atliko tyrimus, kuriais bus bandoma išsiaiškinti esamą ekologinę situaciją provincijoje, kenksmingų faktorių poveikį žmonėms.
Tyrimams atlikti buvo imami vandens ir grunto mėginiai iš Goro provincijos sostinėje Čagčarane esančių šulinių, mokyklų, ligoninių, taip pat specialiais matavimo prietaisais bus matuojamas triukšmo lygis apsilankymo vietose. Apdorojus mėginius, tyrimų rezultatai paaiškės Lietuvoje.
Per Čagčarano miestą teka Harirudo upė, kurios vandenį vietiniai gyventojai naudoja maistui, tačiau kartu joje plauna automobilius, pila atliekas. Išsamiems cheminiams tyrimams atlikti ekologas paėmė ir vešis į Lietuvą upės vandens mėginius. Bakteriologinis ir cheminis Harirudo upės vanduo tiriamas nuo Lietuvos vadovaujamos provincijos atkūrimo grupės atvykimo 2005 metais. Šis papildomas tyrimas leis nustatyti vandens užterštumo pokyčius. Kadangi upė teka iš kalnų, jos vanduo nėra labai užterštas, tačiau jame randama įvairių metalų junginių, ištirpusių druskų.
Tai ne pirmieji ekologiniai tyrimai atliekami Goro provincijoje. Šią vasarą Lietuvos karo medikai buvo parvežę upės vandens ir oro uosto grunto mėginius tyrimams. Iš jų paaiškėjo, kad situacija yra patenkinama, tačiau norint turėti tikslią informaciją, reikia atlikti pakartotinius ir tikslesnius tyrimus.
Šių metų birželį patrulio metu Lietuvos kariai per 150 km nuo Čagčarano nutolusiame Sare Takehal kaime, kuriame kaimo gyventojai skundėsi žarnyno negalavimais, buvo paėmę vandens tyrimams iš 11 šulinių.
Lietuvos karo medikai, tarnaujantys Afganistane, tyrė iš šulinių paimto vandens mėginiuose esančių nitratų kiekį, sulfatus, amonio druskas, bakterinį užterštumą. Paaiškėjo, kad dėl viršyto nitratų kiekio iš penkių šulinių vandens apskritai negalima gerti. Kitų šešių šulinių vanduo pagal bakteriologinį užterštumą, tinkamas naudoti tik virintas. Prie visų šulinių kariai pakabino lenteles su užrašu vietine kalba, informuojančia, kad vanduo netinkamas maistui arba kad jį galima vartoti tik virintą.
Goro provincijoje, kur vidutinis kalnų aukštis yra 2000 – 3000 metrų virš jūros lygio, vandens virimo temperatūra siekia apie 80-90 laipsnių, todėl ne visos bakterijos žūsta jį virinant, o ir virinti reikia apie 10 –15 minučių. Taigi švaraus vandens problema Goro provincijoje išlieka labai aktuali.
Kaip sakė Čagčarano ligoninės medikai, dažniausios ligos, kuriomis serga Goro provincijos gyventojai, yra tuberkuliozė ir vidurių šiltinė. Epidemijos išsivystymui įtakos turi sukėlėjų plitimas per vandenį ir elementarios higienos taisyklių nesilaikymas. Pasitaiko pavienių susirgimo atvejų, kai užsikrečiama buityje, per maistą.
Antisanitarinėmis sąlygomis gyvenantys provincijos gyventojai nesusimąsto apie galimas pasekmes jų sveikatai. Kai kurie šuliniai yra iškasti visai šalia kapinių. Provincijoje, kur medis yra didžiulė retenybė, gyventojai kurą ruošia iš kalnuose surinktos žolės ir gyvulių mėšlo. Iš tokio mišinio suformuotos kūrenimui skirtos plokštės sukraunamos ir džiovinamos tiesiog kieme, prie namų ir tvartų, ant tvorų, dažnai prie vandens šulinių arba tiesiog ant jų.
