Amiras Mohamadas, Dosto Mohamado sūnus iš Uštor Khano kaimo, kartu su keliomis dešimtimis Afganistano vaikų piešė spalvotus sveikinimus Lietuvos vaikams. Piešinių paroda šiuo metu veikia Mokytojų namuose Vilniuje.
Afganistano vaikų piešiniai, Goro provincijoje tarnaujančių karių parvežti į Lietuvą, – atsakas į Lietuvos moksleivių Afganistano vaikams nupieštus spalvotus linkėjimus.
Čagčarano vaikų namai, šviesiai melsva spalva dažytos klasės. Įstiklinti langai baltai dažytais rėmais, mokiniai susikaupusiais veidais, šalia stovintis reiklus mokytojas ir, atrodo, tarsi būtum užsukęs į kokią pagrindinę mokyklą Lietuvos kaime. Mokytojai čia akylai stebi savo auklėtinių darbą, tačiau pažymių nerašo.
Tik vėliau pastebiu detales, aukštus slenksčius, pusapvalius medinių langų rėmus, neobliuotų lentų lubas, iš viršaus uždrėbtas moliu, ir rusvas tvoras aplink namus gatvėje priešais. Tiesa, už lango ne vien molinės tvoros ir namai, per stiklą į mus pasikeisdamos žvelgia keliolika porų akių – Amiro bendramoksliai, vaikų namų auklėtiniai, kuriems labai įdomu, kaip ten sekasi jų draugui. Berniukas duoda pirmąjį savo gyvenime interviu, o tai visiems vaikų namams didelis įvykis – koridoriuje ir kieme už
lango pilna susidomėjusių vaikų.
Trylikametis Amiras noriai mokosi septintoje klasėje, yra gabus ir menui, ir tiksliesiems mokslams – mėgsta piešimą, fiziką. Užaugęs Amiras norėtų būti inžinieriumi, dirbti tarptautinėje organizacijoje, kuri padeda Afganistano žmonėms. Amiras man pasakoja apie vieną afganistanietį, garsų inžinierių, labai išsilavinusį ir turtingą žmogų, dirbantį toje organizacijoje Kabule. Juo ir norėtų sekti berniukas.
Amiro pamokų tvarkaraštyje – viena dailės pamoka per savaitę. Kai paklausiau, ko tikėjosi paišydamas piešinį, tapusį ir sveikinimo Lietuvos narystės NATO 3-iųjų metinių proga atviruku, jis kuklinasi ir sako, kad nė nemanė, kad jo piešinukas, nusiųstas su dešimtimis kitų vaikų piešinių į Lietuvą, susilauks tiek dėmesio. Kuklus tas Amiras. Toks pat kaip ir tūkstančiai vaikų Lietuvoje. Skirtumas tik vienas, berniukas gyvena Afganistane, ir dabar čia – 1386 metai. Afganistane neseniai prasidėjo Naujieji kalendoriniai (Norauz), o kartu su jais ir mokslo metų pradžia.
Amiras Čagčarano vaikų namuose gyvena jau treji metai, po to, kai neteko abiejų tėvų. Neklausiau, kaip žuvo jo tėvai, – gal per šaltąją 2004 metų žiemą, o gal… Tuomet jis dar trumpai pagyveno pas savo dėdę Uštor Khano kaime, apie 25 kilometrai nuo Čagčarano. Po to teko persikelti į vaikų namus.
Amiras sunkiai įsivaizduoja, kokia yra Lietuva, jos gamta, kaip ten gyvena žmonės. Pasakoja, kad sykį Lietuvą matė plakatuose, kuriuos į vaikų namus atvežė Lietuvos kariai. Jam labai patiko tie paveikslai, šalis pasirodė nuostabi, visur žalia gamta. Afganistane žaluma labai vertinama, ji asocijuojasi su gyvybe, vandeniu. Ši spalva dominuoja ir Afganistano vėliavoje.
– Galiu pasakyti, kad Amiras šaunus vaikas, – sako mokytojas Abdula Vaki, – jis stengiasi gerai mokytis, jo pilna visur – dalyvauja renginiuose, spektakliuose, sporto varžybose.
Abdula vaikų namams, kuriuose mokosi Amiras, vadovauja septynerius metus. Abdula jau pusamžis vyras, baigęs tik vidurinę mokyklą, turintis didelę gyvenimišką patirtį.
– Kai aš buvau jaunas, – pasakoja Abdula, – Goro provincijoje buvo labai sunku pragyventi, tuomet su šeima emigravome į Iraną. Čia Abdula daugiau nei penkerius metus gyveno ir mokėsi, tačiau nepasiliko, sugrįžo atgal į Čagčaraną. Abdula labai myli savo gimtąjį kraštą, Goro provinciją. Čia gimęs, augęs, jis pasakoja niekur kitur nematęs tokios gražios gamtos, kalnų. Jis gimė Dahak Sokhta, kaime, netoliese nuo Čagčarano, kur žiemą nebūna didelių šalčių, o vasarą – žalia.
Grįžęs į Gorą Abdula tapo mokytoju ir su užsidegimu iki šiol dirba šį darbą. Reikėjo matyti, kaip Abdula režisavo ir vadovavo savo auklėtinių spektakliui, pastatytam Vaikų dienos proga, kaip jis viduryje vaidinimo pats atsidurdavo ant scenos, čia atnešdamas, čia tiesiog nustumdamas nuo scenos nebereikalingą rekvizitą, čia paskubomis pasufleruodamas labiausiai pasimetusiam aktoriui… Vaidinimas praėjo puikiai, žiūrovai tai juokėsi iki ašarų, o viso veiksmo centre labiausiai džiūgavo mokytojas Abdula ir jo mokiniai.
– Vaikai pastatys naująjį Afganistaną, – Vaikų dienos šventėje, surengtoje Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje, kalbėjo provincijos gubernatorius Shah Abdul Ahad Afzali. Liūdna, kad daugumą šių vaikų savo tėvų neteko per karą. Jų tėvai buvo aukos vardan taikos ir stabilumo Goro provincijoje. Labai gerai, kad tarptautinės bendrijos, taip pat Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė dabar daug dėmesio skiria būtent šiems našlaičiams. Tikiu, kad jie išsaugos mūsų šalį ir dirbs jos labui…
Bale – taip, aš tikiu, kad Amiras tikrai dirbs šalies labui.
PAG-4 atstovas spaudai Vilius Džiavečka.
