Žiūrėkite vaizdo medžiagą iš vizito.
Kovo pabaigoje Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus ir Krašto apsaugos minsiterijos valstybės sekretorė Jūratė Raguckienė bei juos lydinti delegacija aplankė Kosovo provincijoje Lenkijos – Ukrainos batalione POLUKRBAT bei Afganistane, Tarptautinių paramos saugumui pajėgų (ISAF) operacijoje tarnaujančius ketvirtosios Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG-4) karius. Apibendrindamas vizitą Lietuvos kariuomenės vadas savo interviu teigė: „misijose tarnaujantys Lietuvos kariai verti pasididžiavimo – jie motyvuoti profesionalai ir… patys didžiausi valstybininkai”.
Situacija Gore
Prieš atvykdamas į Čagčaraną generolas majoras V. Tutkus porą valandų praleido Kabule su ISAF vadu generolu Danu Makneilu (Dan MacNeill) aptardamas ISAF operacijas, Lietuvos specialiųjų pajėgų siuntimą į Afganistano pietus, padėtį Goro provincijoje.
„Iš generolo D. Makneilo visų pirma išgirdau puikius mūsų PAG veiklos vertinimus, tačiau ISAF vadas pabrėžė, kad mūsų valstybė galėtų svariau prisidėti prie Goro provincijos atkūrimo. Mes kalbėjome apie valstybinį požiūrį, apie provincijos atkūrimo projektų įgyvendinimą. Jų, anot generolo, galėtų būti daugiau. Suprantama, kad investicijos gali egzistuoti tik saugioje aplinkoje, tuo pačiu saugumo situacija yra tiesiogiai veikiama investicijų.
Tolesnė Lietuvos misijos sėkmė Afganistane priklauso nuo investicijų. Ar sugebėsim vietiniams įrodyti, kad kai mes esame jų žemėje gyvenimas akivaizdžiai gerėja? Antraip afganistaniečiai, anksčiau ar vėliau, gali užduoti logišką klausimą: „Ko tie užsieniečiai čia sėdi?” Arba dar vienas paprastas pavyzdys: Afganistane prasideda žiema. Kariai – viskuo aprūpinti: maistu, kuru, šiltais rūbais. O vietiniai žmonės skursta, šąla ir vargsta. Ir staiga, vieną dieną, tas sotus karys gali pradėti kelti vietinių nepasitenkinimą. Mes Goro provincijoje esame dvejus metus. Ką gero nuveikėme? Vietinei ligoninei aparatūrą sutaisėm, labdaros padovanojom, mergaičių mokyklą tvora aptvėrėm, vieną mikrohidroelektrinę pastatėm… Mums reikia suskubti. Tik tada žmonės Gore supras, kad jiems nuo mūsų buvimo šalia gyventi darosi geriau. Taigi šie valstybinio požiūrio trūkumo į Goro atkūrimą aspektai ištisai buvo minimi visuose oficialiuose pokalbiuose mano viešnagės metu”, – apibendrino kariuomenės vadas.
„Kartais skeptikai manęs klausia, kaip gana monotoniškame Gore pasikeistų situacija, jei provincijoje „pakviptų” paraku? Turbūt sustotų visos civilinės misijos, projektai, o ar pavyktų atsilaikyti palyginti nedideliam karių skaičiui? Tokiems atsakau paprastai. Mūsų tikslas dirbti taip, kad parako niekas neužuostų. Dėl to Gore ir yra mūsų kariai. Žinoma, incidentų būta: visuomenė buvo informuota ir apie stovyklos apšaudymus, ir apie patrulio metu apšaudytą mobiliąją ryšio ir stebėjimo grupę.
Čia svarbus dar vienas aspektas: karinio konflikto ar kažkokios grupuotės puolimo atveju mes turime saugoti ir Goro provincijos žmones. Jeigu vietiniai žmonės ir toliau rems mūsų PAGą, kaip kad dabar yra, tai, manau, ginkluotais susirėmimais, konfliktais provincijoje nekvepia. Taigi taikos ir stabilumo garantas Gore yra ne tik 120 mūsų karių, bet ir vietinių požiūris į mūsų buvimą čia. Na, o jei, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad prasidėtų rimti susirėmimai (kuo aš labai abejoju), tai mūsų karių Gore yra pakankamai. Be to, reikia nepamiršti ISAF greitojo reagavimo pajėgų, kurios, prireikus, visada ateina į pagalbą. Mūsų kariai nėra nutremti į Goro provinciją – jie turi glaudžius ryšius su Lietuva, su vakarų regionine vadovybe, su ISAF, be to yra planai, kaip, prireikus, sustiprinti mūsų karių pajėgumus. Dar kartą pabrėžiu – mūsų tikslas, kad konfliktai nevyktų. Nes jeigu atsitiktų taip, kad mums tektų tenai pakariaut, ir mes atsisuktume prieš Goro žmones, jie automatiškai atsisuktų prieš mus. Kare nėra teisiųjų – nėra svarbu kas pirmas iššovė. Kada įsiplieskia konfliktas niekas negalvoja nuo ko jis prasidėjo, tiesiog kariauja.”
Afganistaniečių nuotaikos
„Afganistano žmonių mentalitetas yra kitoks. Jie patys yra kitokie nei mes. Ir labai didelis klausimas, kiek talibanas vietiniams yra savas. Iki talibano Afganistano mergaitės lankė mokyklas, moterys Kabule avėjo aukštakulnius, dažėsi, kalbėjo prancūziškai…Viską sunaikino talibanas. Dalis tai priėmė, bet dalis tam pasipriešino. Talibaną nuvertė Afganistanas, ne Amerikos kariuomenė. Ne NATO aljansas puolė Kabulą, o vietiniai gyventojai. Aišku, parama jiems buvo suteikta, bet vis dėlto tai padarė jie patys. Šie žmonės priklauso senai civilizacijai, be to – labai pavargę nuo karo, besitęsiančio jau 30 metų. Ištisa Afganistano žmonių karta praktiškai neturėjo galimybės mokytis mokyklose. Tik kariavo. Afganistaniečiais reikia tikėti. Kitaip bus sunku padėti jiems kurti jų pačių valstybę. Tuo pačiu mūsų kariai turi atsiminti, kad tarnauja kovų apimtoje žemėje. Ir kai apie Gorą sakoma, kad situacija ten yra sąlyginai rami – visada žinome, kad už šių žodžių slepiasi laikas nuo laiko įvykstantys bandymai apšaudyti ar sprogdinimai.”
Kariai valstybininkai
Atvykęs į Čagčaraną, iškilmingos Provincijos atkūrimo grupės karių rikiuotės metu Lietuvos kariuomenės vadas dėkojo visiems čia dirbantiems: civiliams ir kariams.
„Nusipelnote ypatingos pagarbos. Dirbdami tarptautinėje operacinėje aplinkoje rodote ypatingus tarpusavio susiklausymo gebėjimus. Esate tikri profesionalai”. Iškilmingos rikiuotės metu Lietuvos ir užsienio šalių kariams buvo įteikti apdovanojimai, o Lietuvos krašto apsaugos sistemos lygmens medaliu „Už pasižymėjimą” buvo apdovanotas ISAF Vakarų regiono vadavietės vadas brigados generolas Antonio Satta. Jį su Lietuvos vadovaujama PAG sieja ypatingi bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos ryšiai. Vėliau kariuomenės vadas kartu su brigados generolu Antonio Satta ir PAG-4 vadu plk. Almantu Leika apžiūrėjo lietuvių, islandų, kroatų Mobiliųjų ryšio ir stebėjimo grupių (MRSG) turimą techniką, ekipuotę ir ginkluotę, taip pat PAG karo lauko ligoninę.
Kaip visada Lietuvos kariuomenės vadas ilgai bendravo su misijose tarnaujančiais kariais. „Džiugu, kad jie puikiai parengti, motyvuoti, profesionaliai vykdo užduotis. Nemažai tiek PAG-4, tiek Kosove tarnaujančių karių savanorių jau yra parašę prašymus pereiti į profesinę karo tarnybą. Jau kalbėjausi su mūsų personalo vadovybe. Kiek tik bus laisvų etatų – šiuos karius būtinai priimsime. Žinoma, dar žiūrėsime ir į vadų rekomendacijas.
Kitas momentas yra misijose tarnaujančių karių uždarbis. Džiugu, kad kovo 28 d. Vyriausybės posėdyje pritarta nutarimo „Dėl Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų tarnybos tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose, tarptautinėse operacijose ir rengimosi joms sąlygų patvirtinimo” pakeitimo projektui. Įsigaliojus šio nutarimo pakeitimo nuostatoms, karių, dalyvaujančių tarptautinėse operacijose, pajamos realiai padidės apie 30 procentų. Tačiau tikrai naivu būtų manyti, kad kariai vyksta į operacijų rajonus vien tiktai užsidirbti.
Atlygis labai svarbu, kariams privalome mokėti pakankamai (ypač tarnaujantiems tarptautinėje arenoje), tačiau vienas iš motyvacijos šaltinių tikriems kariams profesionalams visada buvo ir bus karinės bei asmeninės patirties dalykai. Savotiški savęs išbandymo testai. Tai neįkainojama. Kiek teko bendrauti su pačiais kariais, tiek Gore, tiek Kosove, pagrindinis jų motyvas – sveiko avantiūrizmo jausmas, savanorių atveju dar ir viltys susieti savo ateitį su profesine karo tarnyba, pagrindas kilti karinės karjeros laiptais.
Misijose tarnaujantys kariai žino, kiek uždirba islandai, amerikiečiai ar danai. Negalime dabar mokėti kariams tiek pat, kiek moka danai ar amerikiečiai, tačiau atlyginimas turi būti toks, kad atitiktų visus kario tarnybos rizikos faktorius.
Po pokalbių su kariais esu patenkintas: yra pakankamai žmonių, kurie norėtų susieti savo gyvenimą su profesine tarnyba. Tik tokia tarnyba duoda tai, ko iš tiesų reikia kariams. Pavyzdžiui, jei specialiųjų pajėgų kariai nedalyvautų misijose, jų nebūtų. Neįmanoma būti „specu” ir šiltai sėdėti. Misijoje karys grūdinasi, aišku, patiria stresą, arba gauna daugybę adrenalino, kuris gyvybiškai svarbus jo profesijoje. Tik taip karys galų gale suvokia profesinį identitetą, susitapatina su savo valstybe. Tikrų tikriausias to pavyzdys yra mūsų kariai Gore: didesnių valstybininkų šiandien vargu ar surasi. Kaip kitaip, jei ne valstybininko pozicija, galima pavadinti, kai tau eilinis aiškina, kad jis yra lietuvis, kad atstovauja savo valstybei, kad stengiasi, jog apie jį būtų sudaryta kuo geresnė nuomonė… Pagaliau, kai vietiniai žmonės išskiria lietuvius pagal jų elgesį, o ne tik iš uniformos – tai yra rimčiausias rodiklis, kad misija atliekama gerai.”
Kur baigiasi ir prasideda karinė bei civilinė misijos
„Afganistaniečiai tapo laisvesni, vertina saugumo jausmą ir turi vilties pradėti geriau gyventi. Tai ypač buvo akivaizdu Sango Baro kaime, kur Lietuvos pastangomis atsirado mikrohidroelektrinė, arba pačiame Čagčarane.
Vos atvažiuoji į kaimą, pradeda rinktis žmonės: vieni tikina, kad mes labai padedame čia gyvenantiems jaustis saugesniems, kiti prašo nepasitraukti iš Goro, vaikai spiečiasi aplinkui, ypač patenkinti kai fotografuojami. Saugumas ir pasitikėjimas tiesiog sklando ore. Sango Baro kaimo žmonės mūsų paramą dėl elektrinės vertina dar ir todėl, kad ją pastatė savo rankomis, o ne gavo dykai. Dabar tas statinys jiems svarbus ne tik kaip elektros patogumų tiekėjas, bet ir kaip jų pačių nuosavybė, o ne pašalpa. Tiesa, kai kurių elementarių dalykų afganistaniečiai patys nesupranta. Minėtame elektrifikuotame kaime elektrą į namus „paleidžiama” kiekvieną vakarą. Tačiau dienos metu ja niekas nesinaudoja. Tenka jiems paaiškinti, patarti: gal reikėtų dieną atidaryti kokį siuvimo cechą, ir taip elektra galėtų teikti dar ir kitokią naudą, ne tik komfortą namuose.
Kol kas afganistaniečiams reikia aiškinti elementarią verslumo abėcėlę: kaip pagaminti, ką parduoti. Neretai apie tai su žmonėmis kalbasi kariai. Todėl natūralu, kad šiandien Gore negalima kaip peiliu atriekti: čia baigiasi karinė, o čia prasideda civilinė misijos. Natūralu, kad lyderio pozicijos šiuose projektuose turėtų priklausyti mūsų specialiajai civilinei misijai ir jos projektams. Tačiau daug dalykų gali atsirasti tik kartu: kariai važinėja, renka informaciją, PAG vadas, civilių-karių bendradarbiavimo skyriaus (CKBS) kariai bendrauja su vietiniais ir visi pateikia išvadas. Surinkta informacija analizuojama ir toliau keliauja į vienas rankas t.y. Užsienio reikalų ministeriją.
PAG misija nėra nei Užsienio reikalų ministerijos, nei Krašto apsaugos ministerijos projektai, tai – Lietuvos projektai. Galbūt atstatymo projektai galėtų būti tvirtinami dviejų ministrų parašais, gal galėtų atsirasti projektų įgyvendinimo grafikai, o mes, per savo karius Čagčarane galėtume suorientuoti vietos gyventojus ko tikėtis, ko ne. Labai gerai, kad specialioji misija yra įsteigta, gerai, kad jie pradėjo dirbti, tačiau reikia šį bendradarbiavimą stiprinti ir spartinti. Antraip apie proveržį šioje provincijoje kalbėti būtų gana problemiška. Kai kalbu apie didesnį valstybės supratimą, turiu galvoje ir visų Lietuvos piliečių paramą. Moralinė taip pat svarbi. Mūsų valstybę sunkiais laikais kitos valstybės taip pat rėmė. Tačiau šie dalykai, atrodo, daug kam užsimiršo.
Kartais aš galvoju, nejaugi mūsų valstybė negali pusę darbo dienos metuose „atiduoti” Goro provincijai. Jei ten žmonės atsistos ant kojų – Lietuva tolimajame Afganistane liks amžiams. Nesvarbu, kada politikai nuspręs, jog misija baigta. Ten gyvenantys puštūnai, tadžikai, chazarai visą laiką sakys: „Va, čia Lietuva pastatė, čia lietuviai išmokė…” Man atrodo, jei Goro provincijoje būtų nutiestas geras kelias Kabulas – Čagčaranas – Heratas ir jei bent didžiausiuose provincijos miestuose atsirastų elektra, tai provincija tikrai atsikeltų. Kaip galima tikėtis iš Čagčarano vystimosi, kuomet vienintelis kelias į jį nuo rudens iki pavasario yra oro transportas, kurio afganistaniečiai, beje, irgi patys neturi.
Karių gerovė, ekipuotė, apranga
Kariai manęs klausė apie atostogas. Šiandien PAG yra vienintelė misija, iš kurios negrįžtama atostogų namo. Deja, ši problema bus išspręsta tik tada, kai Lietuva turės bent du lėktuvus „C-27J Spartan”. Vieno tokio tipo lėktuvo mūsų poreikiams yra per mažai. Šį kartą Čagčarane su lėktuvu netūpėme todėl, kad lakūnai turi sertifikatus kilti ir leistis tik oro uostuose, o kol įgis pakankamą kvalifikaciją vadinamiems taktiniams skrydžiams ir galės leistis ant gruntinio tako, manau, teks palaukti iki rudens.
Jei Kosove kariai pareiškė tam tikrų pastebėjimų ir pageidavimų dėl ginklų bei seno pavyzdžio ekipuotės komplektų (pavyzdžiui, apsauginių liemenių), tai PAG kariai savo ginkluote, ekipuote ir apranga nesiskundė. Goro provincijoje tarnaujantys yra aprūpinti moderniausia ginkluote, naujomis patogiomis liemenėmis ir kt.
Reikia pripažinti, kad mūsų turimi senesnio pavyzdžio ekipuotės komplektai vis tiek turės būti sudėvėti. Ir kai kam teks tai padaryti tarnaujant Kosove. Aiškinau kariams, kad senesnė ar naujesnė ekipuotė yra išduodama atsižvelgiant į operacijos sudėtingumą. Tarkime, specialiosios pajėgos be abejonės į misiją važiuos su naujausiomis liemenėmis, Mobiliųjų ryšio ir stebėjimo grupių kariai – taip pat, tuo tarpu kiti gali dėvėti ne tokią modernią. Pastaroji taip pat nėra bloga. Tiesiog šiuo metu atsiradusi dar geresnė. Kariuomenė pamažu pereina prie naujausios. Dar viena problema – šaulio ginklai, kuriuos būtina keisti (turimi neatitinka reikalavimų) bei transporto priemonės. Kosove reikėtų keisti transporto priemones, nes mūsų visureigiai „Chevrolet”, su kuriais važinėjama patruliuoti visai susidėvėjo. Šiuo metu susitarėme su tame pačiame balione POLUKRBAT tarnaujančiais lenkais – jie prireikus skolina savas transporto priemones ir pradedame procedūras naujų transporto priemonių Kosovo būriui įsigijimams.
Džiugu, kad nuo mano praėjusio apsilankymo Kosove buvo išspręsta visa, kas kėlė ten tarnaujantiems nepatogumų: ryšys su Tėvyne, mikroautobusas ir galimybė atostogauti ne Lietuvoje, o, pavyzdžiui, šalia esančiose Graikijoje ar Makedonijoje.
Niekas nesiginčys, kad misijų klausimas yra politinis. Kosove, Lenkijos ir Ukrainos batalione POLUKRBAT, tarnauja mūsų KASP būrys – 30 žmonių. Jie vieni iš 500 karių šiame batalione ir todėl jų karinis vaidmuo nėra didelis. Logiška, kad iškyla ir vadų patirties problema. Kosove tarnaujantys būrių vadai – profesionalai, bet vadovavimas būriui ir kuopai – du skirtingi dalykai. Tuo tarpu PAG Afganistane galimybės duoda daug rimtesnę kovinę patirtį bataliono lygmens karininkams ir štabams. Mano požiūriu, reikia stengtis stambinti mūsų dalyvavimą misijose, siunčiant daugiau žmonių ir prisiimant didesnę atsakomybę. Džiugu, kad ministras šią idėją remia. Kai kalbame apie galimybę padidinti karių skaičių Kosove, suprantame, kad šiandien mūsų finansinės galimybės ribotos. Jei bus galimybė, mes siūlysime ministrui spręst klausimą dėl galimo mūsų kontingento KFOR pajėgose padidinimo ir trišalio bataliono projekto tolimesnio vystymo.
Streso padariniai
Kariai misijose patiria stresą. Tą patį išgyvena ir karių artimieji. Vienas svarbiausių uždavinių – tinkamas karių paruošimas misijoms ir jų reabilitacija sugrįžus namo.
Požiūris į reabilitaciją kariuomenėje keičiasi. Anksčiau, kai Lietuva tik pradėjo dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose, reabilitacijos kursą buvo galima gauti tik savo atostogų sąskaita: kariui pageidaujant jį išleisdavome į reabilitacijos centrą. Šiandien reabilitacija yra privaloma ir traktuojama kaip kario tarnybos laikas. Dar vienas svarbus žingsnis – misijose tarnaujančių karių ir jų artimųjų video tiltai, bei galimybė iš misijos vietų skambinti namo. Streso neužmuši, ypač jei artimas žmogus yra Irake ar Afganistane. Visos žiniasklaidos priemonės praneša karščiausias karo zonų naujienas. Visi puikiai suvokia rizikos faktorių… Esu įsitikinęs, kad šioje situacijoje atvirumas – geriausias vaistas. Čia šeimai gali padėti pastovi informacija apie situaciją misijos rajone, kasdienis (telefoninis ar internetinis) ryšys tarp jų ir kario. Vyras ar sūnus viską geriau papasakos pats, negu kad tai bandytų padaryti pats kariuomenės vadas ar ministras. Taigi, ryšys su artimaisiais, į misijas išvykusių karių šeimų bendravimas – vienas galingiausių vaistų gelbėjantis nuo įtampos.
Šį kartą su manimi į misijos rajonus vyko Mokymo ir doktrinų valdybos (MDV) viršininkas pulkininkas Jonas Vytautas Žukas. Ši valdyba, kuri yra atsakinga už mokymų organizavimą Lietuvos kariuomenėje, nuo šiol prižiūrės, ar visos misijų metu „išmoktos pamokos” sueina į vieną centrą ir ar iš jų pasimokoma. Analogiška iniciatyva įgyvendinama ir Lauko pajėgų lygmenyje. Yra daug klausimų, į kuriuos, pajėgų vado nuomone, reikia atkreipti dėmesį, o esama ir klausimų, kurie viršija pajėgų vado įgaliojimus, kuomet reikia kitų institucijų sprendimo, pvz., Karo medicinos tarnybos ar Logistikos valdybos įtraukimo. MDV yra būtent tam tinkama institucija.
Galvoju, kad turime daugiau dėmesio skirti priešmisijiniam rengimui, akcentuoti ne vien profesinius karybos aspektus, kario kovinį pasiruošimą ir atsilaikymą prieš galimus pavojus. Su pulkininku J. V. Žuku mes kalbėjomės, jog priešmisijinio rengimo metu negalima ignoruoti kario ir jo šeimos psichologinio parengimo.
Stresą įmanoma sumažinti, jei misijai bus ruošiami ne tik kariai, bet ir jų šeimų nariai. Dar vienas svarbus dalykas – misijos laikotarpiu skatinti karį kuo atviriau kalbėtis apie tarnybos situaciją su šeimos nariais. Ir pagaliau, trečia – reabilitacijos periodas po misijos”.
