(Ištrauka iš dabartinės Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulės).
„LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, [ ]”
Lietuvos valstybingumo raidos istorija
Lietuvos valstybė susikūrė XIII a. pirmajam Lietuvos valdovui Mindaugui suvienijus dalį baltų genčių. Daugelį amžių Lietuva kovojo dėl savo išlikimo su jos žemes ketinusiu užgrobti vokiečių kryžiuočių ordinu ir plėtė savo valdas buvusios Kijevo Rusios žemių sąskaita. Paskutinė Europoje pagonių valstybė pasikrikštijo XIV a. pabaigoje ir tapo Vakarų civilizacijos dalimi. Sujungusi savo jėgas su Lenkija, Lietuva sutriuškino jos valstybingumui kėlusį pavojų kryžiuočių ordiną. XVI a. abi šalys sukūrė uniją – bendrą valstybę, tam kad kartu galėtų atsilaikyti prieš naują grėsmę – vis stiprėjančią Maskvos valstybę. Lietuvos kilmingųjų elitas, valdęs šalį, po truputį perėmė lenkų kultūrą, ėmė kalbėti lenkiškai ir ilgainiui prarado tautinį identitetą. XVIII a. bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė nebegalėjo atsilaikyti prieš sustiprėjusią Rusiją. Lietuvos teritorija pateko į Rusijos imperijos sudėtį.
Laimei, lietuvių tauta ir imperijos priespaudoje sugebėjo išsaugoti savo kalbą, agrarinę kultūrą, tautinį identitetą. Panaikinus Lietuvos teritorijoje baudžiavą atsirado ekonominis pagrindas susiformuoti naujam tautiniam elitui. Ėmė rastis pasiturinčių valstiečių socialinis sluoksnis, turtingesnieji ūkininkai išgalėjo leisti savo vaikus į mokslą ir net studijuoti į aukštąsias mokyklas. Išsimokslinę valstietijos atstovai tapo naujosios tautinės inteligentijos pagrindu. Jie ėmė brandinti nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės idėją. Senojo kilmingųjų elito palikuonys, galutinai praradę sąsajas su tautine Lietuvos kultūra ir net nebemokėję lietuvių kalbos, išsivaduosiančios Lietuvos ateitį siejo su Lenkija.
Lietuvos tautinė valstybė
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos teritoriją okupavo Vokietija. Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucija susilpnino Rusiją. Pralaimėjusi karą Vokietija taip pat turėjo atsisakyti savo grobikiškų kėslų. Atsirado palankios sąlygos tautinės Lietuvos valstybės idėjai tapti realybe.
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba, kurią daugiausiai sudarė naujosios inteligentijos atstovai, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Besikuriančiai Lietuvos valstybei teko patirti daug sunkumų. Teko ginklu gintis nuo paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę pradėjusią veržtis Raudonąją armiją. Lietuvai grasino ir Lenkija, nepripažinusi lietuvių tautos siekio turėti nepriklausomą tautinę valstybę. Tačiau jauna Lietuvos kariuomenė, suburta iš savanorių, sugebėjo atsilaikyti prieš agresorius.
Pasaulinio karo nugalėtojos didžiosios Antantės šalys (Prancūzija, JAV, D. Britanija) taip pat neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybės. Jos manė, kad bolševikų valdžia Rusijoje yra laikinas reiškinys ir ją panaikinus buvusios jos „provincijos” turėtų grįžti į Rusijos sudėtį. Šiems planams žlugus, Antantės šalys Lietuvos ir Lenkijos konflikte palaikė Lenkiją, jų manymu, Lietuvos teritorija turėjo priklausyti Lenkijai, kad Lenkija taptų dar didesnė ir stipresnė valstybė ir būtų patikimas buferis, apsaugantis Vakarų Europą nuo galimo bolševizmo plitimo iš Rusijos.
Nepaisant nepalankių išorinių veiksnių, Lietuvos valstybė, remiama daugumos Lietuvos gyventojų, norinčių gyventi valstybėje, atstovaujančioje jų tautinius interesus, sugebėjo išlikti. Tik Antrasis pasaulinis karas sužlugdė Lietuvos valstybės viltis išlikti. Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos valdžioje. Žiaurios sovietinės okupacijos metu vykdytas tautos genocidas nusinešė daugybę lietuvių gyvybių ir privertė tūkstančiais emigruoti į Vakarus. Tačiau ir šį kartą tautiškumo idėja buvo išsaugota. 1918 m. vasario 16 d. deklaruoti principai atgimė 1990 m. kovo 11 d., kuomet Lietuva paskelbė atsiskirianti nuo Sovietų Sąjungos ir atkurianti 1918 m. paskelbtą valstybingumą.
