Karišką rutiną ir karių laisvalaikį kariuomenės daliniuose praskaidrina čia auginami keturkojai ir skraidantys gyventojai.
Vienas karinių padalinių, turinčių tokių augintinių, – Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” Oro gynybos baterija.
Kaip pasakojo baterijos vado pavaduotojas vyresnysis leitenantas Marius Varna, pirmuoju Oro gynybos baterijos augintiniu tapo voras tarantulas, kurį iš namų į dalinį atsivežė vienas kuopos karininkas vyresnysis leitenantas Gediminas Venckus. Voras į karių rankas perduotas po to, kai ankstesnio jo šeimininko, vyr. ltn. G. Venckaus, paaugęs ir pradėjęs vaikščioti sūnus numetė vorą su visu terariumu. „Po šio įvykio nesinorėjo, kad kitą kartą sudužus akvariumui vaikas susižalotų”, – sakė voro šeimininkas. Taip voras buvo perkeltas į kariškių gretas.
Kariai vorą pavadino Jevlampijumi. Kodėl? Todėl, kad vien vardas daugeliui sukelia šypseną. Pasakoja vyr. ltn. M. Varna: „ Nuo pat pirmos dienos „naujakurys” kėlė tiek baterijos karių, tiek ir svečių susidomėjimą. Nes juk nėra įprasta matyti tokio dydžio plėšrūną, kuris natūralioje Lietuvos aplinkoje negyvena. Didžiausia atrakcija tampa voro maitinimas. Tarantulas maitinasi vos vieną du kartus per metus. Dažniausiai kariai lauko pratybų metu pagauna didesnį žiogą ir atneša jį į kuopą. Bet net ir įmetus jį į voro terariumą, ne visada iškart jis bus suėstas, nes kartais tik po kelių parų pastebime, kad žiogo jau nėra”.
Kitas neįprastas reginys būna, kai voras neriasi iš senųjų šarvų. Tuomet tarantulas iš voratinklio susipina urvą ir jame apsiverčia ant nugaros, po to ima nertis. Kai voras išsineria, jis tampa šiek tiek didesnis, o urve lieka jo išnara.
Bet voras yra tylus augintinis, todėl baterijoje buvo nuspręsta įsigyti kažką, kas daugiau
triukšmautų. Gyvūnų parduotuvių darbuotojai patarė, kad mažiausiai priežiūros reikalaus papūgėlės, o jas tai tikrai visi girdės. Taip baterijoje apsigyveno keturios banguotosios papūgėlės, kurių čirškėjimas gerokai pagyvina patalpas. Jų narvas stovi šalia įėjimo, tad vykstant užsiėmimams klasėse jų beveik nesigirdi. O priežiūra nesudėtinga – kariams tereikia papildyti vandens ir lesalo indelius, pakeisti laikraščių paklotą. Prieš savaitgalius visko papildoma daugiau.
Birutės batalione
Alytaus Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai rūpinasi dviem „žvėrimis” – jau ketvirtus metus dalinyje auginamu tigriniu smaugliu (maždaug 1,5-1,7 metrų ilgio) ir gražuole iguana, taip 
pat apsigyvenusia maždaug tuo pačiu metu. Gražuolė iguana ir smauglys – kaimynai, įsikūrę vienas šalia kito sustatytuose terariumuose. Anksčiau birutiečiai augino ir žuvytes. „Turėjome piranijų, mažiausia svėrė 1,3 kilogramus”, – pasakoja viršila Romas Albaitis. Tačiau bataliono svečiai jas netinkamai pašėrė. „O tokios gražios žuvytės buvo, plaukiojo kaip „keptuvės” akvariume”, – apgailestavo kariai.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 310-osios pėstininkų kuopos augintiniai
Tikriausiai ne vienas šios kuopos karys nustebtų, jei atvykus į tarnybą, jo neatbėgtų pasitikti bent vienas iš šunų, o patruliuojant naktį tektų vaikščioti vienam. Bet keisčiausia būtų jei pietų metu į virtuvėlę, nuskambėjus mikrobangų krosnelės skambučiui, neįbėgtų katė, vardu Nigra. Kuopoje visa tai įprasta, kaip vėliavos pakėlimas rytais ir nuleidimas vakarais.
Šie gyvūnai kuopos gyvenimo dalimi tapo 2003 metais, kuopai persikėlus į naujas patalpas
buvusioje Šilutės aviacijos eskadrilės teritorijoje. O visiškon globon pateko 2006 metais išformavus Šilutės aviacijos eskadrilę. Nuo to laiko miškų apsuptoje kuopos teritorijoje vykdyti tarnybą padeda šuo. Praneša apie kiekvieną atvykėlį, jam dar tik įsukus į keliuką, vedantį kuopos link, taip pat ir apie kiekvieną grybautoją, susiruošusį pasirinkti grybų arčiau teritorijos tvoros.
Išsiformavus eskadrilei, kuopos globon patekęs šuo Mirta atsivedė šuniuką. Šį šunelį kariai viršilos Rolando Čekanausko garbei pavadino Ruliu. Šiandien Rulis jau didelis šuo, o Mirtos nebėra.
Tačiau Rulis vienas ilgai nebuvo. Į kuopos teritoriją prieš keletą metų atsitiktinai priklydo jaunas, gražus šunelis, kuris dėl juodos kailio spalvos buvo pavadintas Negre. Ji irgi greitai priprato prie naujos aplinkos ir kartu su Ruliu pradėjo saugoti kuopai priklausančią teritoriją ir jos prieigas.
Gyvūnų išlaikymui nėra skiriama jokių lėšų, jų priežiūra ir maitinimu asmeniškai rūpinasi vrš. R. Čekanauskas. Pašerti gyvūnus nepamiršta ir kuopos kariai – atvykdami į tarnybą atneša ir jiems ką nors skanaus. O prireikus veterinaro apžiūros ar skiepų, kariai skelbia akciją – kas kiek gali, tiek ir prisideda.
Šiuo metu be Rulio ir Negrės kuopoje gyvena ir dar vienas šuniukas – jį atsivedė Negrė. Tačiau kol kas jis dar neturi vardo. Ši užduotis ir vėl bus patikėta kariams. Todėl jau pirmųjų lauko pratybų metu šunelis turėtų sulaukti ir vardo. Visi šie gyvūnai – Nigra, Rulis, Negrė ir dar be vardo esantis šuniukas – kuopos dalis, kuria sutartinai rūpinasi visa 310-oji pėstininkų kuopa.
