Jau įpusėjo Afganistano Goro provincijos septintosios provincijos atkūrimo grupės (PAG–7) misija. Laikas bėga labai greitai, nespėju skaičiuoti dienų, tai skaičiuoju savaites, bet ir jos „šimtamylius” batus užsidėjusios. Jaudina tik viena – prasidėjo olimpiada, o kartu su ja ir krepšinis. Kaip reikės išgyventi? Juk draugų žinutės ar rezultatas internete nesuteikia tos emocijų dozės, kurią gaunu stebėdamas rungtynes. Kankina nerimas, negaliu užmigti naktį, o dar kambario draugas pradeda šnekėti per miegus…
Rugpjūčio 16 d., šeštadienis
Atsikėliau pavargęs kaip po gero kroso. Maniau, kad sotūs pusryčiai padės prasiblaškyti, tačiau valgykloje sutikti kolegos dar labiau pagilina žaizdą: „Ar žinai, kad šiandien Lietuvos krepšininkai žaidžia prieš kroatus?” Mandagiai palinksėjau galva, tačiau mintyse jiems pasakiau, kad tikriausiai nerastumėte stovykloje nė vieno, kuris to nežinotų.
Jau dešimtą valandą prasidėjo sujudimas. Iki krepšinio liko valanda. Matau ryšininkų komandą, judančią karių ramovės link. Jie kaip šviesa tunelio gale, o gal, gal įvyks mažas stebuklas ir varžybų akimirkomis galėsiu gėrėtis Afganistane. Pasiruošiu rytdienos užduočiai, susitvarkau ekipuotę ir visu greičiu pirmyn į karių laisvalaikio praleidimo vietą. Tik kodėl ten tyla? Galbūt labai įtempta akimirka, o gal triukšmas trukdo transliacijai? Ir vėl nepavyksta rasti tiesioginės transliacijos internete…
Ryšininkai net suprakaitavę pluša, kariai susikaupę žiūri į ekraną ir laukia, laukia, laukia. Gal nueiti pas didžiausius šiandienos „priešus” – Kroatijos karius. Bet vis svarstau – ar ten galėsiu negailėdamas jėgų palaikyti saviškius, ar nepasirodysiu nemandagus nusivildamas taikliais kroatų metimais, juk būsiu svečiuose. Galiausiai, nugaliu save, ir aš jau pakeliui į krepšinio šalį. Iš toli girdžiu švilpuko garsą ir sirgalių palaikymą. Viduje kroatų nedaug, vos keli, palyginus su ten susirinkusiais lietuvių kariais. Šiaip jų skaičius PAG sudėtyje nėra didelis, o dar dalis kroatų karių išvykę į Kabulą.
Rungtynės tikrai įspūdingos. Visų pirma, jų metu užsimirštu, kad esu kiek daugiau nei 4 tūkst. kilometrų nuo savo šalies. Atrodo, kad Lietuvos krepšininkus palaikau namuose, šalia manęs triukšmauja geriausi mano draugai, su kuriais po laimėjimo būtinai išlėksim į miestą. Antras jaudinantis dalykas yra tai, kad dar niekada taip sąžiningai nepalaikiau lietuvių komandos. Šalia už savo komandą plojantys ir besidžiaugiantys kroatai privertė pasitempti ir dar labiau išreikšti savo emocijas. Kambaryje prasideda dar vienos rungtynės – Lietuvos ir Kroatijos karių sirgalių kova, kas garsiau palaikys saviškius. Valio, pirma kova laimėta – mes nugalim, juk mūsų daugiau nei šeimininkų. Net tada, kai sužinojau, kad visgi karių ramovėje ryšininkų pastangos nenuėjo veltui ir didžioji dalis Lietuvos karių krepšinį žiūri ten, likau kroatų draugijoje. Čia ir laimėjimo skonis buvo daug saldesnis, nors kroatų kariai ir bandė priminti apie savo futbolo komandą.
Laimėjus mūsiškiams, norėjosi šūkauti iki pamėlynavimo, tačiau rūstūs kroatų veidai privertė susilaikyti. Galėjau išbėgti į lauką, apibėgti kelis ratus aplink stovyklą, šaukdamas: „Mes laimėjom!. Visgi pabudo kažkur giliai viduje miegojęs mandagumas ir pagarba kartu su mumis užduotis vykdantiems kroatų kariams. Prasidėjo dar vienas dienos etapas – paguoda nusiminusiems kolegoms. Nors tai tetruko keliasdešimt minučių, atrodo, kad praėjo amžinybė, kol galėjau sugrįžti pas saviškius ir jiems išlieti visą savo džiaugsmą.
Diena, atnešusi pilną maišą emocijų, eina į pabaigą. Kambariokas šiąnakt budi, turėčiau jaustis ramiau, nes niekas naktį nešnekės per miegus, tačiau tik dabar suprantu, kad taip trūksta kažko, kam galėčiau papasakoti apie tą šaunią krepšininkų ataką ar prarastą kroatų kamuolį… Gal todėl rašau visada mane išklausančiam dienoraščiui.
