Birželio 8 d. baigėsi Trakų Pusiasalio pilyje dvi dienas vykęs Lietuvos kariuomenės vado vardo tarptautinis riterių turnyras.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus finalinių kovų nugalėtojui, lietuviui, „Šiaurės Šventyklos ordino” riteriui, įteikė lietuvišką XIV a. Desiukiškių tipo kalaviją, kurį nukaldino Lietuvos kalviai Stankai. Viduramžiais kalavijas būdavo įteikiamas iš kovų sugrįžusiam ir daugiausiai priešų nugalėjusiam riteriui.
Antrosios vietos nugalėtoju pripažintas turnyro svečias iš Latvijos klubo „Excalibur” atstovui, o trečiąją vietą laimėjo Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” riteris, narsiai kovęsis su priešininku vilkėdamas Gediminaičių stulpais puoštą tuniką.
Tarptautinio riterių turnyro uždarymo ceremoniją stebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, užsienio šalių ambasadoriai ir gynybos atašė, žiniasklaidos atstovai, meno ir mokslo bei visuomenės veikėjai. Garbingi svečiai finalines riterių kovas stebėjo specialiai įrengtoje viduramžiškoje ložėje, puoštoje vėliavomis su Gediminaičių stulpais.
Šiais metais dėl garbingo apdovanojimo kovojo riteriai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, JAV, Italijos ir Jungtinės Karalystės.
Pačias seniausias riterių turnyrų tradicijas yra išsaugoję Jungtinės Karalystės riterių klubai.
Latvių riterių klubas šalyje gyvuoja jau apie dešimt metų. Šio klubo riteriai buvo stipriausi varžovai Lietuvos riteriams.
Italijos riteriai – tarsi savotiška šalies viduramžių riterių rinktinė, į Lietuvoje vykusį riterių turnyrą suvažiavusi iš skirtingų šalies klubų. Iš JAV atvykęs riteris didžiuojasi savo europietiškomis šaknimis ir dėvi europietiškus XIV a. riterių apdarus, ginkluotę ir ekipuotę.
Nūdienos riterių turnyrų kovos būdai labai skiriasi nuo viduramžiais realiose kovose naudotų kovos būdų. To meto kovoje, mūšio lauke susikovę riteriai turėjo vieną tikslą – nukauti priešininką ir išlikti gyviems. Viduramžiais riteriui nebuvo itin svarbus kovos meistriškumas, virtuoziškumas. Riterių turnyrai buvo rengiami dėl riterių kovos filosofijos, siekiant pademonstruoti viduramžišką kovos techniką, kovos grožį ir meną. Šių dienų riterių turnyrų esmė – noras pademonstruoti riterio meistriškumą ir tobulą ginklo valdymą.
Turnyro metu ne tik vyko riterių dvikovos, bet ir masinės riterių kautynės. Pasak Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” klubo atstovo Karolio Jankausko, dvikovų turnyrai ir riterių masinės kautynės skiriasi. Dvikovoje skaičiuojami taškai, riteriai kaunasi vienas prieš vieną, o jų kovas stebi net keturi teisėjai, kurie skaičiuoja taškus. Vienas teisėjas prižiūri arenoje tvarką. Teisėjai, skaičiuojantys taškus, laikosi šių taisyklių: kirtis ir pataikymas į kūną virš diržo ir pečių iš viršaus ir į galvą – du taškai, pataikymas į kurią kitą vietą – vienas taškas. Pataikius skydo briauna į šalmą arba kūną – dar vienas laimėtas taškas. Masinėse kautynėse riterių komanda kaunasi prieš kitą komandą. Kovotojui atsidūrus ant žemės, jis skelbiamas iškritusiu iš kovos. Laimi ta riterių grupė, kurios kovotojai yra tvirtesni ir ilgiau išsilaiko nekritę.
Riterių turnyras – gera proga lietuviams ir užsienio svečiams parodyti senąsias XIV a. Lietuvos karybos tradicijas, pristatyti viduramžiais gyvavusią Lietuvos kariuomenę.
