Gegužės 7 d. minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Vytauto Didžiojo karo muziejus Lietuvių kalbos institute, Vilniuje, surengė parodą „O, mūs šventas lietuviškas žodi…”.
Parodai pasirinktas spaudos draudimo laikotarpis, trukęs keturis dešimtmečius – nuo 1864 iki 1904 metų. Ji skirta įvairaus amžiaus lankytojams, nors tikimasi, kad didžiausią parodos lankytojų skaičių sudarys moksleiviai.
Parodoje stengiamasis parodyti žymiausius žmones, kovojusius su spaudos draudimu ir tautos rusinimo politika. Tai vyskupas Motiejus Valančius, dar iki tol sukūręs platų mokyklų tinklą, o vėliau organizavęs spaudos darbą Prūsuose ir dėl to susitaręs net su Varmijos vyskupu. Eksponuojamas M. Valančiaus biustas (skulptorius P. Rimša).
Daktaras Jonas Basanavičius (skulptorius J. Zikaras biustas), rūpinęsis spaudos draudimo panaikinimu, 1883 m. parengęs pirmuosius „Aušros” numerius, siuntęs carui peticiją prašydamas legalizuoti „Aušrą”. Eksponuojame 1883–1885 m. „Aušros ” numerius.
Vincas Kudirka (skulptorius J. Zikaras), literatūros, politikos ir mokslo mėnesinio laikraščio „Varpas”, leisto Tilžėje ir Ragainėje, įkūrėjas ir siela. 1898 m. 6-tajame numeryje išspausdino „Tautišką giesmę”, sukūręs jai žodžius ir muziką.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Tai šviesios to meto moterys, mokiusios vaikus, aktyviai rašiusios į to meto spaudą.
Kita parodos ekspozicijos dalis yra skiriama Lietuvos knygnešiams. Karo muziejus gali pasigirti turįs gausią ikonografinę medžiagą apie knygnešius: garsųjį Jurgį Bielinį, vadintą Knygų karaliumi, Juozą Kačergių, Petronėlę ir Jurgį Lietuvninkus, Juozą Angrabaitį. Čia taip pat pateikiamos daugelio žymesnių knygnešių nuotraukos su trumpomis biografijomis.
Spaudos draudimo metu ėjo penkiolika Didžiajai Lietuvai skirtų periodinių leidinių, iš kurių nemažai eksponuojami parodoje: „Aušra”, „Varpas”, „Nemuno sargas”, „Tėvynės sargas”, „Šviesa”, „Ūkininkas”, „Naujienos”. Taip pat eksponuojamas „Lietuvių laikraštis”, pirmasis leidinys, kuris buvo išleistas panaikinus spaudos draudimą.
Stende taip pat demonstruojamos vyžos ir naginės – to meto valstiečių apavas. Spaudai gabenti būdavo pasirenkamas kuo blogesnis oras – pūga, vėtra, lietus. Knygnešiai „apsirėdę apsiavę būdavo ne su batais, ne klumpėmis, bet naginėmis ar vyžomis, arba būdavo basi, kad būtų lengviau eiti, kad kojų nenutrintų, kad einant nebrazdėtų ir pėdų į žemę neįspaustų.”
Tilžėje, Ragainėje, Karaliaučiuje, Vilniuje buvo leidžiamos knygos lotyniškais rašmenimis. Nors nemažai jų caro valdžia konfiskuodavo, jos sudarė tik 6–8 proc. visų išleistų knygų. Vien 1891–1903 metais caro valdžia konfiskavo apie 200 000 knygų. Spaudos draudimas padarė didelių nuostolių spaustuvininkams ir knygynų savininkams, bet buvo išsireikalauta, kad šis įsakas nebūtų taikomas leidiniams, išleistiems iki jo paskelbimo. Pasinaudodami šiuo leidimu, spaustuvininkai ir knygynų savininkai dar apie 20 metų po draudimo paskelbimo prekiavo ne tik šiais, bet ir leidiniais, slapta atgabentais iš Mažosios Lietuvos. Parodoje eksponuojami Tilžėje leisti „Užduotinas” (1885), „Šventojo rašto nusidavimai” (1872), „Kalbamokslis lietuviškos kalbos” (1896), Vilniuje – „Lietuviškas elementorius dėl mažų vaikelių” (1894), „Pamokslai apie triūsą arba procę” (1887), „Senas aukso altorius arba šaltinis dangiškų skarbų” (1879) ir kiti leidiniai.
Paroda Lietuvių kalbos institute veiks iki 2008 m. liepos 1 d.
Parengė Janina Karosevičiūtė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų saugotoja
