Sausio 15 d. Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, atidaryta Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bendra paroda „Lietuvos kariuomenė Klaipėdoje 1923–1939 m.” Paroda parengta prisimenant 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo 85-ąsias metines bei minint Klaipėdos krašto dieną.
Parodos atidaryme dalyvavo Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys, uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas, flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius plk. ltn. Gintautas Surgailis, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys, kiti svečiai.
Vytauto Didžiojo karo muziejus parodoje „Lietuvos kariuomenė Klaipėdoje 1923–1939 m.” pirmą kartą eksponuoja Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Juozo Stanaičio portretą, lankytojai pamatys paveikslus, 7–ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko vėliavą, nuotraukas, to laikotarpio pėstininkų ginklus, įvairius sportinius apdovanojimus
Paroda veiks iki šių metų kovo 15 d.
***
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, subyrėjus Rusijos, Vokietijos bei Austrijos – Vengrijos imperijoms buvo iš naujo pradėtas braižyti Europos politinis žemėlapis. Ant imperijų griuvėsių kūrėsi jaunos nepriklausomos valstybės. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, kuris daugumai mūsų kaimynų buvo kliuviniu jų aneksiniams planams ir tikslams įgyvendinti. Jau 1918 m. rudenį, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės, diplomatinių priemonių buvo maža. Tai Lietuvos valstybę privertė atidėti karo sugriauto ūkio, kultūros, švietimo sistemos, susisiekimo atkūrimo reikalus ir griebtis šalies gynybos ir apsaugos. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Krašto apsaugos ministro įsakymas, kuriuo įkurta Apsaugos taryba – prasidėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimas. Tuo metu kariuomenėje buvo tik apie 100 karininkų, karo valdininkų, karo gydytojų ir apie 50 savanorių kareivių. 1919 m. sausio mėn. paskelbta karininkų, puskarininkių, karo valdininkų mobilizacija, o vasario mėnesį – pirmasis naujokų šaukimas.
1919 m. prasidėjo sunkūs kovų už nepriklausomybę metai. Sausio pradžioje į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, kovo mėnesį – lenkų, liepos mėnesį – Bermonto kariuomenės. Lietuva, neturėdama savo karinės pramonės, pakankamai finansų, dvejus metus kariavo su galingesniais priešininkais ir apgynė savo nepriklausomybę. Karas nusinešė 1401 kario gyvybes, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
1921 m. pradžioje situacija Lietuvos valstybėje pradėjo stabilizuotis, baigėsi intensyvios kovos fronte. Svarbiausiais Lietuvos ekonominiais bei strateginiais interesais tapo priėjimas prie Baltijos jūros ir galimybė turėti savo uostą. Derybomis su Latvija ir Arbitražo komisijos nutarimu 1921 m. kovo 30 d. prie Lietuvos prijungtas Palangos – Šventosios pajūrio ruožas. Po 1923 sausio 10 – 15 d. sukilimo, kuriame be klaipėdiškių dalyvavo ir savanoriai Lietuvos šauliai bei Lietuvos kariuomenės kariai, Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai.
1923 m. kovo 1 d. Klaipėdos krašte buvo dislokuotas 7-asis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas. Jis įsikūrė Klaipėdoje buvusiose Vokietijos kareivinėse ir Macikų dvare prie Šilutės.
Šio pulko užuomazgos prasidėjo 1919 m. pradžioje, kai Kaune buvo sudaryta kuopa, vėliau batalionas, kuris 1919 m. gruodžio 1 d. buvo pertvarkytas į 7-ąjį pėstininkų pulką. 1920 m. sausio 9 d. Respublikos Prezidentas suteikė daliniui teisę vadintis 7-uoju pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulku. Jis kovojo su bermontininkais, Raudonąja Armija, dalyvavo Vilniaus išlaisvinimo kovose, pasižymėjo 1920 m. lapkričio 19 d. kautynėse su lenkais prie Širvintų. Nuo 1921 m. saugojo Lietuvos sieną prie Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto.
1928 m. jam įteikta Vyčio kryžiaus vėliava su įrašu: „Meilė Lietuvos mūs žingsnius telydi”. 1934 m. balandžio 30 d. pulko štabas ir II batalionas iš Klaipėdos buvo perkelti į Tauragę, vienas batalionas atskirtas nuo pulko ir jo pagrindu buvo pardėtas formuoti 6-asis pėstininkų pulkas. Greitai pulkas vėl išaugo į trijų batalionų pulką.
Nuo 1934 m. gegužės mėn. Klaipėdoje buvo dislokuotas 6-asis pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margirio pulkas. Pulko įkūrimo data laikoma 1918 m. gruodžio 5 d., kai buvo išleistas įsakymas, patvirtinantis 2-ą pėstininkų pulko suformavimą – jis buvo sudarytas iš šio pulko I-ojo bataliono. Pulko kariai 1919 m. sausio – birželio mėnesiais kovėsi su Raudonąja armija prie Jiezno, Žiežmarių, Subačiaus. Birželio mėn. batalionas buvo pavadintas Atskiruoju Marijampolės batalionu, kuris dalyvavo kautynėse su bolševikais, privertęs juos atsitraukti už Dauguvos. Spalio 6 d. buvo išsiųstas į Šeduvą kovoti prieš bermontininkus, vėliau batalionas perdislokuotas į Kėdainius ir 1920 m. lapkričio 20 d. suteiktas 6-asis pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko vardas. 1920 m. jis dalyvavo kautynėse su lenkais, kur buvo išskaidytas į mažesnius karinius vienetus, kovojo dažniausiai įvairių junginių sudėtyje. Pasibaigus kariniams veiksmams, pulkas buvo dislokuotas Alytuje, o 1926 m. rugpjūčio 31 d. mažinant karines pajėgas, išformuotas. 1934 m. atkurto pulko Klaipėdoje branduoliu tapo vienas iš 7-ojo pėstininkų pulko batalionų. Pulkui vadovavo gen. št. plk. Juozas Lanskoronskis. 1937 m. pulkui įteiktoje vėliavoje buvo įrašas „Tau tėvų žeme”. 1939 m. kovo mėnesį, Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, pulkas persikėlė į Plungę, II-asis jo batalionas – į Telšius.
Nuo 1930 m. klaipėdiškiams jaunuoliams įvesta karinė prievolė Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Lietuvos Respublikos karinės įgulos dalyvavo Klaipėdoje rengiamose valstybinėse šventėse, užsiėmė klaipėdiškių švietimu skatinant lietuvybę.
Tikimės, kad paroda parengta iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų padės atskleisti dar vieną Klaipėdos istorijos puslapį.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus inf.
