Spalio 8 d. Latvijos karo muziejuje Rygoje atidaryta bendra Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Latvijos karo muziejaus paroda „Latvija ir Lietuva kovoje su Bermontu", skirta pergalei prieš bermontininkus 90-osioms metinėms paminėti.
Prieš parodos atidarymą Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius pulkininkas leitenantas dr. Gintautas Surgailis dalyvavo Latvijos karo muziejuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Bermontiada: šaltiniai, įvykiai, žmonės" . Muziejaus direktorius skaitė pranešimą „Lietuvos kariuomenės kovos su bermontininkais".
Parodoje Vytauto Didžiojo karo muziejus visuomenei pristato istorinę medžiagą: nuotraukas, uniformas, paveikslus, ginklus.
Paroda Latvijos sostinėje veiks iki 2010 m. vasario 28 d.
Ką mes žinome apie bermontininkus? Dar tebevykstant kovoms su Raudonąja armija, 1919 m. vasarą šiaurės Lietuvoje ėmė telktis naujas priešas – bermontininkai, kurių karinė vadovybė Baltijos valstybių nepripažino ir laikė jas neatskiriama Rusijos dalimi.
Bermontininkų kariniai daliniai buvo suformuoti Vokietijoje iš buvusių rusų karo belaisvių, tikintis su jų pagalba išlaikyti savo įtaką Baltijos valstybėse. Kariai buvo apginkluoti vokiškais ginklais, dėvėjo uniformas su vokiškais ir rusiškais simboliais. Šiai kariuomenei vadovavo plk. Pavelas Bermontas-Avalovas. Kartu su juo veikė vokiečių Baltijos divizijos kariai, vadovaujami gen. Adolfo fon der Golco. Liepos 26 d., pasinaudoję palankia situacija, į Kuršėnus įsiveržė pirmieji daliniai ir ėmė plėšikauti, vykdyti rekvizicijas. Iš pradžių konfrontuoti su Lietuvos kariuomene bermontininkai vengė, tačiau greitai prasidėjo susidūrimai. Spalio 6 d. plk. P. Bermontas-Avalovas sudarė Centrinę Vakarų Rusijos tarybą užimtoms Lietuvos ir Latvijos teritorijoms valdyti. Spalio 9 d. Šiauliuose ir Pasvalyje buvo užpultos lietuvių komendantūros, puldinėjamos lietuvių sargybos. Bermontininkai pradėjo artėti prie Kauno. Siekiant sutramdyti jų savivalę, spalio 12 d. sudaromas frontas, sutelkiami kariniai daliniai, artilerija. Fronto vadu paskiriamas plk. ltn. K. Ladiga. Naktį iš spalio 13-osios į spalio 14-ąją bermontininkai užpuolė lietuvių sargybas prie Linkaičių geležinkelio stoties ir jas nuginklavo. Dar po kelių dienų jie užėmė Nemunėlio Radviliškį, Biržus, Radviliškio stotį ir daugelį kitų mažesnių vietovių, o spalio 30 d. užpuolė ir nuginklavo Tauragės miesto ir apskrities komendantūrą. Spalio 31 d. bermontininkai įsiveržė į Jurbarką, nusiaubė muitinę, nuginklavo miliciją, apiplėšė parduotuves, iš ūkininkų rekvizavo arklius ir padarė kitų nuostolių. Lapkritį buvo toliau puldinėjamos lietuvių kariuomenės, siekusios užkirsti kelią priešo skverbimuisi į valstybės gilumą, pozicijos. Radviliškis tapo vienu didžiausių bermontininkų organizacinių centrų. Jame buvo sutelktos stambios pajėgos, kurios iš čia mažesnėmis grupėmis vykdė puldinėjimus. Siekdama sutramdyti bermontininkų savivalę ir atgauti užimtas teritorijas, fronto karinė vadovybė surengė stambią planingą Šiaulių karinę operaciją. Dideli mūšiai vyko lapkričio 21-22 d. prie Radviliškio ir Šiaulių. Tuo metu puolimą prieš bermontininkus tęsė ir latviai. Tačiau įsikišus Antantės karinei vadovybei, bermontininkai nuo visiško sutriuškinimo buvo išgelbėti. Iki gruodžio 14 d. bendromis Latvijos, Lietuvos kariuomenių ir Antantės pastangomis priešininkai buvo priversti pasitraukti į Vokietiją. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto: apie 2000 šautuvų, 100 kulkosvaidžių, 8 lauko pabūklai, 10 minosvaidžių, 50 000 kg aviacinių bombų ir kt.
Regina Rajeckienė,
Vytauto Didžiojo karo muziejus
