Prieš penkerius metus, narystės NATO išvakarėse, Lietuvoje vyravo nuomonė, kad narystė Aljanse – tai galimybė gyventi saugioje šalyje ir daugiau nesirūpinti saugumu. Esą Lietuva taps ramia „NATO provincija”. Šiuos argumentus politiniuose debatuose išsakydavo politinių partijų ir visuomeninių organizacijų lyderiai, o jiems pritardavo visuomenė. Nieko keisto – narystė Aljanse atrodė tarsi užuovėja nuo įvairių negandų, kurios buvo nuolatinis Lietuvos palydovas pastarųjų šimtmečių istorijoje. Taigi nuo pat nepriklausomybės atkūrimo narystė NATO, o taip ir ES, buvo strateginis valstybės tikslas.
Tuo tarpu Baltijos šalių narystės Aljanse kritikai Europoje, už Atlanto ir rytų kaimynystėje garsiai trimitavo esą Baltijos šalių priėmimas į Aljansą paskatins Rusijos agresyvumą NATO atžvilgiu ir pablogins saugumo situaciją regione. Kitaip tariant, mūsų narystės Aljanse kritikai prognozavo neramias dienas Baltijos šalims, jei šios taps NATO narėmis. Esą Baltijos šalys taps nauju sunkiai apginamu „NATO frontu”.
Prabėgus penkeriems metams, galima kelti klausimą, kurios pozicijos šalininkai buvo teisūs? Tie, kurie manė, kad narystė Aljanse yra galutinis tikslas, panaikinsiantis rūpesčius dėl šalies saugumo, ar tie, kurie prognozavo naujas saugumo problemas Aljanso kaimynystėje?
2002 m. Prahos viršūnių susitikime NATO valstybių vadovai pakvietė Lietuvą ir kitas šešias Vidurio ir Rytų Europos šalis tapti Aljanso narėmis. 2004 m. kovą tapusi euroatlantinės bendruomenės dalimi, Lietuva įgyvendino strateginius tikslus ir įgijo didžiausias saugumo garantijas per visą tūkstantmečio istoriją. Taigi iškilo poreikis numatyti naujus strateginius uždavinius gynybos politikai.
Strateginiuose gynybos politikos dokumentuose buvo įtvirtinta samprata, kad Lietuvos kariai ir namie, ir tolimose operacijose kariaus kartu su sąjungininkais. Pirma, Lietuva turi būti pasiruošusi ne tik priimti kitų šalių paramą ginkluoto užpuolimo atveju, bet ir suteikti karinę paramą kitoms šalims. Antra, Lietuva turi plėtoti tokius pajėgumus, kurie padėtų kovoti su bendromis grėsmėmis už Aljanso ribų. Taigi žvelgiant iš gynybos politikos perspektyvos narystė Aljanse yra ir skydas, saugantis Lietuvą, ir papildomas iššūkis Lietuvos kariuomenei.
Lietuva visateise NATO nare tapo, kai buvo pabaigtos visos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties procedūros ir Lietuva pradėjo dalyvauti politiniame Aljanso sprendimų priėmimo procese. Tuo tarpu integracija į karines NATO struktūras yra ilgalaikis Lietuvos kariuomenės uždavinys. 2006 m. rugpjūčio mėn. Lietuva ir Danija pasirašė susitarimus, kurių pagrindu brigada „Geležinis Vilkas” buvo priskirta Danijos divizijai. Šis susitarimas – ilgalaikis ir bene svarbiausias Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimo projektas, kurio tikslas – sustiprinti brigados gebėjimus petys petin veikti su NATO pajėgomis.
NATO plėtra panaikino skiriamąsias ribas Europoje ir suteikė naujosioms narėms tokias pačias saugumo garantijas. Nuo pat narystės NATO pradžios Šiauliuose dislokuoti NATO šalių naikintuvai saugo Baltijos šalių oro erdvę, kuri yra neatskiriama NATO oro erdvės dalis. Lietuva skiria turimus išteklius kariuomenės plėtrai ir nešvaisto lėšų brangiems naikintuvams įsigyti ir išlaikyti, kadangi kitos NATO šalys turi pakankamai naikintuvų. Per penkerius narystės NATO metus oro policijos operacijoje Baltijos valstybėse dalyvavo trylikos Aljanso šalių naikintuvai – daugiau nei pusė Aljanso narių, turinčių šiuos pajėgumus. NATO oro policijos operacija Baltijos valstybėse yra puikus kolektyvinio solidarumo pavyzdys, užtikrinantis efektyvų išteklių pasiskirstymą ir bendri saugumo standartus NATO erdvėje.
Narystės NATO naudą pajuto ir kai kurios Lietuvos įmonės. Visų pirma, jos gavo teisę dalyvauti NATO pirkimų konkursuose. Pavyzdžiui, į Šiaulių karinio aerodromo infrastruktūrą NATO investavo beveik 100 mln. litų. Didžioji dalis užsakymų atiteko Lietuvos įmonėms – „Šiaulių plentui”, taip pat „Fima”. Spaudoje nemažai rašyta apie žymų NATO oro policijos poveikį Šiaulių ekonomikai, ypač paslaugų sektoriui.
Po karo Gruzijoje nerimo banga nuvilnijo Aljanso šalyse, ypač naujose narėse. NATO į karą Gruzijoje reagavo skirdama didesnį dėmesį kolektyvinei gynybai ir tokioms NATO stiprinimo iniciatyvoms kaip pvz., pratybų politika, didesnis NATO matomumas šalyse narėse Europoje. Taip pat Aljanse prasidėjo diskusijos apie galimybę sukurti daugianacionalines Aljanso solidarumo pajėgas kurios, kylančios krizės atveju, būtų dislokuotos NATO periferijos valstybėse, taip pademonstruojant Aljanso ryžtą ir politinę valią ginti NATO teritoriją.
Vis dėlto narystė NATO – ne tik didelės saugumo garantijos ar ekonominė nauda Lietuvos įmonėms, bet taip pat atsakomybė už Aljanso saugumo interesus. Dalyvavimas NATO operacijose – kertinis įnašas į NATO ir visos tarptautinės bendruomenės saugumą. Šis įnašas tampa vis svarbesnis mažėjant gynybos biudžetui, o kartu Lietuvos galimybėms turėti veiksmingą kariuomenę, gebančią atremti bet kokius iššūkius Lietuvos saugumui. Dalyvaudama operacijose ir gindama bendrus Aljanso saugumo interesus Lietuva stiprina Aljanso ir savo saugumą.
Per pastaruosius penkerius metus NATO operacija Afganistane buvo ir yra Lietuvos prioritetas. Ši operacija yra NATO prioritetas ir ne paslaptis, kad Afganistane yra sprendžiamas NATO likimas. Nesėkmė gali pakirsti NATO patikimumą ir taip sumažinti Lietuvos saugumą, o sėkminga operacijos baigtis galėtų duoti postūmį didesniam NATO vaidmeniui tarptautinėje arenoje.
Lietuvos indėlis Afganistane – specialiųjų operacijų pajėgų kontingentas, vykdantis įprastas specialiųjų pajėgų užduotis Pietų Afganistane ir, žinoma, – vadovavimas Provincijos atkūrimo grupei Goro provincijoje. Šis atsakingas sprendimas pademonstravo Lietuvos pasiryžimą būti aktyvia NATO nare ir kartu paliudijo apie Aljanso pasitikėjimą Lietuva. Penktaisiais narystės NATO metais Gore tarnauja aštuntoji karių grupė.
Siekiant sėkmingų rezultatų šiuolaikinėse operacijose, būtina glaudi karinių ir civilinių elementų sąveika. Afganistano Goro provincija nėra išimtis. Goro provincijoje kartu su kariais dirba Užsienio reikalų ministerijos atstovo vadovaujama Lietuvos specialioji misija, kurios pagrindinė užduotis – diplomatinis Lietuvos atstovavimas ir vystymo projektų įgyvendinimas. Lietuvos veikla Goro provincijoje – daugiausiai pastangų reikalaujanti ir viena sudėtingiausių Lietuvos iniciatyvų, už kurią kartais tenka sumokėti didelę kainą. 2008 gegužės 22 d. kilus riaušėms žuvo seržantas Artūras Jarmalavičius – pirmoji Lietuvos netektis operacijose, Lietuvai tapus Aljanso nare.
Pažymėtina, kad vienai veikti Goro provincijoje Lietuvai butų labai sudėtinga našta. Kartu su mūsų kariais Provincijos atkūrimo grupės veikloje dalyvauja Danijos, Gruzijos, Kroatijos, JAV, Ukrainos, Rumunijos atstovai. Provincijos atkūrimui Lietuva pritraukė Europos Komisijos ir kitų tarptautinių donorų lėšas.
Lietuvos kariai taip pat dalyvauja NATO operacijose Kosove ir Irake, budi NATO greitojo reagavimo pajėgose. Irake Lietuvos instruktoriai padeda parengti Irako kariuomenę, o Lietuvos karių būrys, dislokuotas netoli Prištinos bendro Lenkijos ir Ukrainos bataliono sudėtyje, palaiko tvarką ir saugumą Kosove. 2005 m. rudenį Lietuvos vandens valymo vienetas dalyvavo NATO greitojo reagavimo pajėgų humanitarinėje misijoje Pakistane, kur padėjo žmonėms, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo.
Apibendrinus, Lietuvos indėlis į NATO operacijas pastaruosius penkerius metus išties buvo svarus. Lietuvos veikla Goro provincijoje Afganistane – tai didžiausias operacinis indėlis ir sunkiai kiekybiškai įvertinamos pastangos, stiprinančios viso Aljanso saugumą. Per penkerius narystės NATO metus Lietuvos kariai dalyvaudami operacijose įgijo neįkainojamos patirties – Lietuvos kariuomenė tapo labiau pasirengusi ginti Lietuvos ir Aljanso saugumo interesus.
Aktyvi Lietuvos veikla rytinėje Aljanso kaimynystėje – dar vienas įnašas į viso Aljanso saugumą. Lietuva visada buvo stipri Ukrainos ir Gruzijos euroatlantinės integracijos advokatė, remianti šias valstybes tiek padėdama vykdyti saugumo reformas, tiek išsakydama paramą NATO institucijose. Rusijos agresijos Gruzijoje metu Lietuva išreiškė politinę paramą Gruzijai ir skatino ES ir NATO pastangas sureguliuoti konfliktą ir raginti Rusiją įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus.
Beveik nuo pat narystės NATO pradžios Lietuvos ambasada Minske yra NATO kontaktinė ambasada Baltarusijoje. Lietuvos diplomatai padeda palaikyti NATO ir Baltarusijos bendradarbiavimo saitus, organizuoja NATO pareigūnų vizitus, plėtoja informacinius projektus, kurie padeda Baltarusijos visuomenei susipažinti su NATO veikla.
Nuo 2004 m. Lietuvoje įvyko nemažai NATO renginių, didžiausias iš jų – 2008 m. vasario mėnesį Vilniuje įvykęs NATO gynybos ministrų susitikimas. Šiame susitikime 50 pasaulio valstybių delegacijų diskutavo aktualiausiais saugumo klausimais – Vilnius trumpam tapo „NATO sostine”. NATO renginiai Lietuvoje padeda atkreipti euroatlantinės bendruomenės dėmesį į Lietuvai aktualius saugumo klausimus.
Peržvelgus penkerių metų patirtį galima neabejoti: narystė NATO suteikė didžiules saugumo garantijas ir sustiprino Lietuvos vaidmenį tarptautinėje politikoje. Nuo pat pirmųjų dienų Aljanse Lietuvoje vykdoma oro policijos operacija yra puikus pavyzdys. Pesimistinės skeptikų prognozės tikrai neišsipildė – Baltijos šalys netapo nauju „NATO frontu” Kita vertus, penkerius narystės Aljanse metus Lietuva netapo ramia „NATO provincija”. NATO saugumo problemos tapo Lietuvos saugumo problemomis. Lietuva peržiūrėjo kertinius gynybos politikos principus, reformavo ir integravo kariuomenę į karines Aljanso institucijas, įsitraukė į NATO operacijas ir rėmė saugumo ir demokratinių vertybių plėtrą Aljanso kaimynystėje.
Pesimistai ir optimistai buvo neteisūs manydami, kad narystė Aljanse – galutinis tikslas. Po penkerių metų galima daryti pagrįstą išvadą, kad narystė NATO – tai priemonė stiprinti šalies saugumą ir kartu atsakomybė už viso Aljanso saugumo problemų sprendimą.
Rimas Ališauskas, Krašto apsaugos ministerijos Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento Įsipareigojimų skyriaus vedėjo pavaduotojas.
