1236 m. rugsėjo 22 d. pasiekta pirmoji didelė lietuvių pergalė mūšio lauke. Šią dieną buvo sutriuškintas kalavijuočių ordinas, pavergęs daugelį lietuviams giminingų baltų genčių gyvenusių dabartinėje Latvijos teritorijoje. Lietuvių laimėjimas reikšmingas ne tik ginant Lietuvos žemę, po šios pergalės daugelis pavergtų baltų sukilo prieš savo pavergėjus vokiečius, tikėdamiesi susigrąžinti laisvę. Dabar kiekvieną rugsėjo 22 d. Saulės mūšio metinių proga Lietuvoje ir Latvijoje minima baltų vienybės diena.
Mūšio priešistorė
Lietuvių gentys palyginti su daugeliu kitų baltų genčių iki XI – XII a. buvo izoliuotos nuo kontaktų su išoriniais kaimynais. Prie jūros gyvenusios prūsų, kuršių gentys nuo seno palaikė ryšius su Vakarų tautomis, plėtojo su jomis prekybą, patyrė vikingų antpuolių. Jotvingiai kontaktavo ir konfliktavo su rytų ir vakarų slavais. Gyvendami nuošaliau, lietuviai (siaurąja prasme) ir žemaičiai dėl nebaltiškų kaimynų įtakos sferų neturėjo galimybės gauti ekonominės naudos iš prekybos, tačiau, kita vertus, jų gyvenimas buvo sąlyginai saugesnis.
XI a. lietuviai patyrė didelę grėsmę, kuri galėjo sunaikinti valstybės dar nesukūrusį etnosą. Karo žygius į lietuvių žemes ėmė rengti galinga Kijevo Rusios valstybė. Ši jėga kėlė didesnį pavojų nei, tarkime, palyginti nesistemingi vikingų antpuoliai, kuriuos anksčiau patyrė kuršiai. Kijevo Rusia buvo organizuota valstybė, kurios žygių tikslas buvo ne tik grobti, bet ir pradėti rinkti reguliarią duoklę, priversti lietuvius pripažinti jos viršenybę ir įtvirtinti savo valdžią. Lietuvių tautos laimei, buvo nesuspėta jos įtraukti į senrusiškosios kultūros įtaką ir pradėti asimiliuoti, nes Kijevo Rusia dėl mongolų-totorių spaudimo ir vidinių prieštaravimų pati subyrėjo, nustojo egzistuoti kaip organizuota jėga. Besiformuojanti Lietuvos tauta pasimokė iš šios grėsmės. Atsaku tapo gynybos pajėgumų didinimas. Kadangi sėkmingiems karo veiksmams reikėjo geresnio valdymo, lietuviai labiausiai pažengė valstybei būdingų struktūrų srityje sukurdami efektyviausią organizavimo modelį palyginti su kitais baltais. Tai leido rengti efektyvius grobiamuosius žygius į kaimynines žemes ir tokiu būdu kompensuoti dėl atokumo nuo prekybos kelių negautas pajamas ir iš dalies užsitikrinti kuriamos valstybės materialinę bazę.
Lietuvių žygių taikiniu tapo kitos baltų ir kaimyninės slavų gentys. Žygiai į giminingų baltų genčių žemes ėmė įgauti ne tik pasipelnymo, bet ir baltų konsolidavimo į vieningą valstybę pobūdį. Tai buvo daroma ne tik tiesioginiais karo veiksmais, bet ir įtraukiant kitų baltų genčių vadus į žemių konfederacijas – tam tikras karo sąjungas. Vieningos baltų valstybės susidarymo procesas buvo nutrauktas atsiradus naujai grėsmei galėjusiai sunaikinti visas baltų gentis. 1202 m. dabartinėje Latvijos teritorijoje buvo įkurtas vokiečių Kalavijuočių ordinas, kurio tikslas buvo jėga pakrikštyti pagonis baltus ir juos pajungti naujajai vokiečių valstybei. Nuo tada prasidėjo kruvina kryžiaus žygių prie Baltijos jūros epocha, kurios pabaigoje daugelis baltų tautų nustojo egzistuoti.
Vokiškoji ekspansija
XII a. vokiečių ekspansija rytinėje Baltijos pakrantėje tapo sistemingu reiškiniu. Pagoniškosios Oderio ir Elbės slavų gentys buvo nukariautos ir nušluotos nuo pasaulio tautų žemėlapio. Tuo pat metu vokiečių miestų pirkliai įsigalėjo Baltijos jūroje. XII a. pabaigoje vokiečių pirkliai įsikūrė Dauguvos upės žiotyse. Naudojantis išmėginta sistema – pirklį sekė vienuolis (misionierius), vienuolį riteris – vokiečių valdžiai buvo pajungtos čia gyvenusios lyvių gentys. 1201 m buvo pastatyta Rygos pilis. Popiežius skelbė kryžiaus žygius prieš Baltijos pagonis, iš Vokietijos ėmė plūsti kryžeiviai ir vokiečių kolonistai. Nespėjusios susivienyti baltų gentys nepajėgė atlaikyti tokio didelio ir gerai organizuoto spaudimo ir viena po kitos buvo nukariautos.
Mūšio išvakarės
Latgaliai buvo priversti paklusti Kalavijuočių ordinui, žemgaliai dar sugebėjo priešintis, tačiau taip pat iš dalies pateko į ordino įtaką. Verždamiesi piečiau kalavijuočiai susidūrė su stipriau organizuotomis lietuvių pajėgomis. Supratę, kad keliais žygiais užkariauti teritorijų pietuose nepavyks, kalavijuočiai nukreipė savo ekspansiją į šiaurę, į estų žemes. Lietuvos pajėgos dar mėgino įsitvirtinti Livonijos ordino nukariautose baltų žemėse, tačiau vokiečiams pavykdavo sėkmingai atremti jų antpuolius.
Kalavijuočių ordinas vykdė pakankamai savarankišką politiką, tačiau XIII a. trečiajame dešimtmetyje popiežius ėmė labiau kontroliuoti Baltijos pagonių krikšto reikalus, stengdamasis priverstinį krikštą padaryti sistemingu procesu. Prūsijos kaimynystėje 1230 m. įsikūrė Kryžiuočių ordinas, vėliau nukariavęs visus prūsus. Popiežiaus atstovai iš kalavijuočių reikalavo suderintų veiksmų ir karinių akcijų pietų kryptimi, sudarant sąlygas viso rytinio Baltijos pajūrio užvaldymui. Kalavijuočiai buvo suinteresuoti mažiau komplikuotomis operacijomis šiaurėje ir Dauguvos tėkmės kryptimi. Tačiau nenoromis Kalavijuočių ordino magistrui Folkvinui teko sutikti su vadovybės Romoje valia. 1236 m. vasario 19 d. Grigalius IX a. bule paskelbė kryžiaus žygį. Žygis turėjo vykti į žemaičių žemes.
Kalavijuočių pajėgos
Kalavijuočių pajėgas žygio metu sudarė apie 2000 vokiečių kryžeivių, daugiausia atvykusių iš Saksonijos, Pskovas atsiuntė 200 karių. Taip pat ši kariuomenė buvo papildyta naujakrikščiais iš ordino anksčiau užkariautų žemių. Mūšyje, žinoma, dalyvavo ir ordino broliai. Ordino broliai – vadovaujanti ordino grandinės dalis, juos lydėti turėjo ginkluoti tarnai. Minima, kad žygyje į Lietuvą buvo 55 ordino broliai.
Ordino riteriai ir svečiai riteriai turėjo šarvus, dažnai visą kūną dengiančius žieduočius, kurie dar galėjo būti papildyti plieninėmis plokštelėmis, saugančiomis gyvybiškai svarbias ar labiau pažeidžiamas kūno vietas. Jų galvos buvo apsaugotos ištisinių (visą galvą su veidu dengiančių) ar atvirų šalmų, žieduočių gobtuvų. Ginkluotę sudarė kalavijai, ietys, kirviai ir kiti ginklai. Pėstininkai buvo menkiau apsaugoti, galėjo turėti atviro tipo šalmus, ietis, arbaletus.
Pagrindinė smogiamoji jėga mūšio lauke turėjo būti sunkiai ginkluoti riteriai.
Lietuvos pajėgos
Kiek mūšyje dalyvavo lietuvių ir žemaičių nėra žinoma. Ordino kariuomenėje buvo ne mažiau 3000 karių, todėl Lietuvos pajėgose turėjo būti panašus ar didesnis skaičius žmonių.
Lietuviai naudojo žieduočių ir kietos odos šarvus arba apsaugines palaidines. Populiariausi baltiški šalmai buvo pusapvalės arba kūgiškos smailėjančios formos. Naudoti kovos kirviai, kalavijai, kovos peiliai ir kiti ginklai. Iečių būta įvairių tipų. Ilgos didelių gabaritų ietys naudotos artimai kovai, mažesnės buvo svaidomos. Svaidomosios ietys vidutiniais atstumais buvo mirtinas lietuvių ginklas. Kronikose dažnai pranešama apie ordino riterius, kritusius nuo lietuvio ieties.
Folkvinas
Folkvinas buvo antrasis Kalavijuočių ordino magistras. Jis vengė vykdyti puolamuosius veiksmus Lietuvos žemėse. Tai matyt lėmė suvokimas, kad Kalavijuočių ordinas yra per silpnas nukariauti čia gyvenančias gentis. Ordino nepajėgumą lėmė vidiniai konfliktai su Rygos vyskupu. Kita vertus, jis įvertino, kad lietuviai yra geriau organizuoti nei anksčiau ordino nukariautos baltų ir finougrų gentys. Teritorijos pietuose nuo ordino valdų kalavijuočiams buvo dar menkai pažįstamos. Spiriamas popiežiaus atstovų valios ir kryžiaus žygyje atvykusių dalyvauti svečių entuziazmo, magistras visgi buvo priverstas patraukti į nerimą jam kėlusias žemes.
Vykintas
Labiausiai tikėtina, kad Lietuvos pajėgoms vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas. Hipatijaus metraštyje užsimenama, kad Vykintas yra kaltas dėl daugybės ordino brolių žūties. Vykintas buvo vienas iš lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių paminėtas Haličo-Voluinės sutartyje, kurioje minimas ir Mindaugas. Saulės mūšis sutapo su valstybės politinio vienijimo procesu. Šio proceso peripetijos buvo suvedę Mindaugą ir Vykintą kaip sąjungininkus ir kaip konkurentus.
Operacijos eiga
Visą vasarą po kryžiaus žygio paskelbimo Folkvinas delsė pradėti karo veiksmus, matyt, tikėdamasis, kad išvengs šios pavojingos operacijos į menkai ištirtas žemes. Tačiau gausiai susirinkę kryžeiviai reikalavo kuo greičiau pradėti žygį. Galiausiai išžygiuoti teko atėjus rudeniui, kai oro sąlygos tapo nepalankios. Kryžeiviai, kirtę nekontroliuojamas žemgalių žemes, įsiveržė į Šiaulių žemę. Pasidaliję į mažesnius padalinius, jie pasklido siaubti ir plėšti aplinkinės teritorijos. Ilgai nedelsęs Folkvinas sutelkė pajėgas ir pasuko atgal. Manoma, kad ties Mūšos upe kalavijuočiai pamatė jiems kelią pastojusias lietuvių pajėgas. Folkvinas ragino nedelsiant veržtis atgal į Livoniją, tačiau nedrausmingi svečiai, sudarę pajėgų daugumą, atsisakė kautis pėsti, nes nenorėjo pelkėse prarasti savo žirgus. Vidiniai nesutarimai užvilkino laiką, kalavijuočiams teko ten ir likti nakvoti.
Mūšis
Per naktį į mūšio vietą atvyko dar gausesnės lietuvių ir žemaičių pajėgos. Sunku pasakyti, ar lietuviai iš anksto žinojo apie prieš juos rengiamą žygį, ar buvo užklupti netikėtai. Bet kuriuo atveju, sureaguota buvo operatyviai ir tinkamai. Priešas buvo užblokuotas nelabai jam žinomoje ir nepalankioje pelkėtoje vietovėje.
Rugsėjo 22 d. prasidėjo mūšis. Sunkioji kavalerija pelkėje buvo neefektyvi, netgi priešingai – tapo lengvu taikiniu. Lietuviai nesunkiai sunaikino priešą. Kaip teigiama, atgal sugrįžo tik kas dešimtas kryžeivis. Nemažai tų, kuriems pavyko pabėgti iš mūšio, buvo nužudyta jiems besitraukiant per priešiškas vokiečiams žiemgalių žemes.
Mūšio padariniai
Žuvo apie 2000 kryžininkų, 180 pskoviečių, 48 ordino broliai ir pats magistras Folkvinas. Po šio pralaimėjimo Kalavijuočių ordinas nustojo egzistuoti kaip savarankiška politinė jėga. Susvyravo vokiečių valdžia visoje Livonijoje, sukilo ir išsivadavo kuršiai. Grėsmė iš šiaurės buvo pašalinta ilgam laikui, tačiau pavojus galutinai nepanaikintas. Jau kitais metais po mūšio Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie Kryžiuočių ordino. Vėliau karo veiksmai nukreipti prieš Lietuvą iš Livonijos pusės buvo koordinuojami iš Prūsijos.
Saulės mūšio metu Lietuva dar oficialiai neegzistavo kaip centralizuota valstybė, tačiau jos žemių gynyba veikė kaip vienos valstybės. Šis valstybės aušroje įvykęs mūšis parodė, kad koordinuota gynybinė sistema yra ir ji efektyvi.
Pergalė Saulės mūšyje ateityje leido Lietuvai, jau kaip susiformavusiai valstybei, neatsisakyti savo interesų šiaurinėse baltų žemėse. Klausimas dėl vieningos baltų valstybės idėjos tvyrojęs tarp lietuvių, žiemgalių, kuršių ir kitų baltų, dar turės būti iškeltas Durbės, Aizkraukles ir kituose vėliau įvykusiuose mūšiuose.
Karolis Zikaras
