Rugpjūčio 31 d. minint Laisvės dieną surengtoje krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės ir kariuomenės vado generolo majoro Arvydo Pociaus spaudos konferencijoje „Laisvės diena ir požiūris į šalies gynybą“ buvo aptartos valstybės gynimo aktualijos ir finansavimo tendencijos.
Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė sakė, kad ji, būdama atsakinga už svarbią valstybės valdymo sritį, krašto apsaugą ir gynybos politiką, privalo užtikrinti, kad visuomenė būtų tiksliai ir laiku informuojama apie esamą bendrą pasirengimą šalies gynybai.
Krašto apsaugos ministrė visų pirma atkreipė dėmesį į naujienų agentūros BNS užsakymu atliktos apklausos rezultatus, kurie parodė, kad net 12,7 proc. visuomenės mano, kad daugiausia valstybės biudžeto lėšų yra skiriama gynybos reikmėms. Ministrė sakė norinti paneigti šią klaidingą nuostatą, esą Lietuvos gynybai skiriamas itin didelis finansavimas.
Ministrė atkreipė dėmesį, kad išlaidos šalies gynybai niekada, net ir šalies ekonominio pakilimo 2007–2008 metais metu, nesiekė žadėtų 2 proc. BVP, atvirkščiai, įstojus į NATO, kasmet gynybai skiriamų valstybės asignavimų procentinė BVP išraiška mažėjo, o šiemet Krašto apsaugos ministerijos asignavimai tesudaro vos 0,9 proc. BVP.
Lietuva tarp NATO šalių pagal gynybai skiriamos BVP dalies procentinę išraišką yra priešpaskutinėje vietoje – mažesnį rodiklį yra nurodęs tik Liuksemburgas, turintis daugiau nei pusantro šimto karių kariuomenę. NATO šalių vidurkis – 2,8 proc. Lietuvos gynybos finansavimas taip pat yra vienas mažiausių Centrinės Europos regione – Latvija skiria 1,2 proc. BVP šalies gynybai, Estija – 1,9, Lenkija – 1,7 proc., Baltarusija – 1,5 proc., Rusija – 3,5 proc.
Ministrė taip pat sakė norinti paneigti mitą, kad įstojus į NATO mumis turi pasirūpinti kiti. NATO – tai aljansas, kuris stiprus tiek, kiek stipri kiekviena jo narė. Neužtikrinus pakankamo finansavimo, sakė ministrė, iškyla pavojus Lietuvai tapti labai silpna grandimi NATO struktūroje. „Lietuva, neįnešusi savo indėlio neturės moralinės teisės reikalauti NATO pažadų ginti kraštą“, – pabrėžė ministrė R. Juknevičienė.
Krašto apsaugos ministrė sakė sieksianti, kad kitais metai Lietuvos krašto apsaugos sistemos asignavimai sudarytų bent 1 proc. BVP. Šiuo metu gynybos sritis – viena mažiausiai finansuojamų sričių šalyje. Mažiau nei gynyba biudžeto lėšomis yra finansuojama Poilsio, kultūros ir religijos sritis.
Ekonominio sunkmečio šalyje metu Krašto apsaugos ministerija solidariai kartu su kitomis šalies institucijomis mažino savo išlaidas, krašto apsaugos finansavimo mažinimas buvo itin didelis – „nukritome“ iki 2004 m. lygio, sakė ministrė, kai kitoms sritims 2010 m. buvo užtikrintas 2006 m. finansavimo lygis.
Ministrė sakė nekalbanti apie finansavimo krašto apsaugai didinimą 2011 m., o tik prašanti užtikrinti minimalius krašto apsaugos poreikius, išlaikyti bent 1 proc. BVP asignavimų lygį krašto apsaugai. „Grįžimas į 2006 metų lygį mus tenkintų artimiausioje perspektyvoje“, – sakė R. Juknevičienė.
2010 m. krašto apsaugai – išgyvenimo metai. „Nusipjaustėme viską, ką galėjome; kad nebūtume priversti mažinti kariuomenės ir galėtume vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, 2010 m. užtikrinome tik minimaliausių funkcijų vykdymą“, – sakė ministrė. Taip pat šiais metais kariuomenė naudojosi dar 2009 m. sutaupytais rezervais (šaudmenimis, kuru), dalis įsigijimų mokėjimų buvo atidėti ir perkelti į 2011 m. Nebeturint vidinių resursų taupyti ir neužtikrinus prašomo minimalaus finansavimo 2011 m., nebegalėsime atlikti funkcijų, pavestų konstitucijoje ir įstatymuose, sakė ministrė. Pavyzdžiui, kariuomenei priskirta civilių gelbėjimo jūroje funkcija, tačiau turima technika, sraigtasparniai, baigia nusidėvėti, o esant dabartinėms finansavimo tendencijoms juos pakeisti Krašto apsaugos ministerija neturės lėšų.
Kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius sakė, kad neskyrus pakankamo finansavimo nebus galima užtikrinti tinkamą karių kovinį parengimą ir aprūpinimą, vadinasi, ir jų saugumą. Kariuomenės vadas priminė praėjusios nakties Afganistano Goro provincijoje įvykusį incidentą, kurio metu Lietuvos karius nuo sprogimo sunkių padarinių apsaugojo šarvuotas visureigis. Pasak gen. mjr. A. Pociaus, jei ne investicijos į karinę techniką, padariniai tokiais atvejais galėtų būti itin skaudūs.
Lietuvos kariuomenės vadas pažymėjo, kad dauguma puikiai žino NATO sutarties 5–ąjį straipsnį, kuriuo užtikrinama NATO parama, tačiau užmirštama, kad gintis pirmiausia reikės patiems: „Kuo efektyviau siekdamos šios sutarties tikslų, šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti“, – NATO sutarties 3-ąjį straipsnį citavo gen. mjr. A. Pocius.
Kariuomenės vadas pabrėžė, kad Lietuvos interesas yra turėti gerai parengtą ir aprūpintą kariuomenę ir jos rezervą. Kariuomenės vadas itin akcentavo būtinumą turėti ne tik iš profesinės karo tarnybos karių suformuotą kariuomenę, šalies gynybos pagrindą, bet ir būtina parengti rezervą. Rezervo formavimas, rengimas, atkreipė dėmesį kariuomenės vadas, padeda išlaikyti kariuomenės ryšį su visuomene, stiprina tautos pasiryžimą ginti savo šalį.
„Lietuvos interesas – turėti gerai aprūpintą, parengtą kariuomenę ir mobilizacinį rezervą. Kadangi vyrai su amžium išeina į dimisiją, nesant mobilizacinio rezervo silpsta tautos valia gintis. Tautos valia gintis ir buvo ta priežastis, kodėl suomiai 1939–1940 m. Žiemos kare tada išliko kaip valstybė, nors ir su tam tikrais įsipareigojimais Sovietų Sąjungai, bet išliko. Lietuvos likimas buvo šiek tiek kitoks, kadangi nebuvo pademonstruota ta valia. Tas ryšys tarp visuomenės ir kariuomenės turi būti išlaikytas“.
Apie būtinybę formuoti kariuomenės rezervą kalbėjo ir ministrė. Kaip pavyzdį ministrė minėjo Suomijos, kurioje neseniai su vizitu viešėjo, atvejį. Suomijos visuomenės požiūris į gynybą – platesnis. Gynyba nėra vien tik karių reikalas. Šalis yra parengusi didelį rezervą, todėl esant būtinybei, visa tauta stotų ginti savo šalį. Krašto apsaugos ministerija rengia ir greitu laiku teiks Vyriausybei derinti Karo prievolės įstatymo pataisas, kurios numatys būdus, kaip visuomenė bus rengiama ginti savo šalį, ir taip kartu būtų sprendžiama problema, kaip užtikrinti rezervo papildymą šaliai atsisakius šaukimo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.
