Šiuo metu jau yra parengtas Karo prievolės įstatymo pakeitimo projektas. Šis projektas reglamentuoja Lietuvos piliečių karo prievolę, jaunuolių pritraukimą į kariuomenę. Pateikiame pokalbį apie šį įstatymo pakeitimo projektą su krašto apsaugos ministrės patarėju, buvusiu kariuomenės vadu atsargos generolu majoru Jonu Kronkaičiu.
Pasidalykite mintimis apie karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Kas paskatino keisti įstatymą, kokie esminiai pakeitimai numatyti šiame projekte?
Konstitucija nustato, kad kiekvieno piliečio teisė ir pareiga ginti valstybę nuo išorės priešo ginkluoto užpuolimo, kad Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Seimas, įgyvendindamas minėtą konstitucinę nuostatą, 1996 m. priėmė Karo prievolės įstatymą, nustatantį, kad Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti privalomąją ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 2008 m. krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sustabdė šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Tada Seimas kreipėsi į Konstitucinį teismą prašydamas išaiškinti Konstitucijos 139-ąjį straipsnį. Konstitucinis teismas išaiškino, kad ginti savo šalį yra jos piliečių teisė ir pareiga, o valstybės pareiga yra tinkamai ir laiku parengti piliečius gynybai ir turėti tinkamai parengtą kariuomenę, pajėgią įgyvendinti konstitucines nuostatas. Kaip tai padaryti Konstitucinis teismas nenurodė. Taigi pagal šitą išaiškinimą, ne taip svarbu, kokiu būdu piliečiai bus rengiami gynybai, svarbiausia, kad valstybė turėtų parengtą gynybai tinkamą kariuomenę, o piliečiai turėtų galimybę rengtis gynybai. Kiek piliečių įtraukti į rengimąsi gynybai – klausimas, kurį turi spręsti Lietuvos politinė vadovybė, konkrečiai, Seimas. Esant politiniam sprendimui nebevykdyti privalomosios pradinės karo tarnybos, kažkokiu būdu turime suformuoti pakankamai pajėgią kariuomenę ir jos rezervą. Karo prievolės įstatymas turi būti pakankamai lankstus, leidžiantis Lietuvos vadovybei tinkamai reaguoti į grėsmių iššūkius bei ekonominę būklę, suteikiant galimybę komplektuoti kariuomenės personalą vienu iš numatomų būdų, kuris labiausiai atitiks susidariusią situaciją. Šios aplinkybės ir paskatino imtis pertvarkyti Karo prievolės įstatymą.
Vertindami galiojantį įstatymą ir jo projektą, didelių skirtumų nepamatysime. Esminis skirtumas yra tas, kad panaikinama 12 mėnesių privalomoji pradinė karo tarnyba ir vietoje jos numatomos kitos alternatyvos, kaip Lietuvos piliečius parengti ginti Tėvynę. Pirmoji galimybė – atlikti tarnybą 9 savaičių trukmės baziniuose kariniuose mokymuose. Baigęs šiuos mokymus pilietis bus parengtas atlikti savo konstitucinę pareigą. Kita įstatymo projekte numatyta alternatyva – 9 mėnesių tarnyba, įskaitant ir bazinius karinius mokymus. Šis rengimas ilgiau trunkantis. Seimas kiekvienais metais nustato ribinį karių skaičių. Priėmus Karo prievolės įstatymo projektą, Seimas kiekvienais metais nustatys ne tik ribinį skaičų, bet ir kuris tarnybos variantas iš minėtų dviejų bus naudojamas kiekvienais konkrečiais metais. Taigi Seimas, atsižvelgdamas į esamą situaciją, apsispręs, ar tais metais šauksime į tarnybą 9 savaitėm, ar 9 mėnesiams, kiek karo prievolininkų tais metais atliks tarnybą kariuomenėje, akcentuojant savanorišką naujokų atėjimą į kariuomenę.
Kalbate apie savanoriškumo principą, ar tiesa, kad pritrūkus savanorių į bazinius karinius mokymus bus šaukiami ir prievolininkai?
Įstatymo projekte akcentuojamas savanoriškumo principas. Sieksime, kad į kariuomenę jaunuoliai ateitų savo noru, stengsimės tai skatinti veiksmingomis motyvavimo priemonėmis. Jei karo prievolininkų, kurie ateitų savo noru atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, bus daugiau nei Seimo nustatytas ribinis skaičius, tuomet karo prievolininkai nebus šaukiami priverstinai. Reikia suprasti, kad Konstitucija valstybei diktuoja prievolę sukomplektuoti kariuomenę, kuri būtų pajėgi ginti valstybę, todėl jei norą atlikti tarnybą pareiškusių piliečių skaičius visgi bus mažesnis nei tais metais Seimo nustatytas, tada atsitiktine tvarka bus pašauktas trūkstamas kiekis karo prievolininkų. Pavyzdžiui, jei yra nustatyta, kad šiais metais 9 savaičių bazinius karinius mokymus turi atlikti 1000 žmonių, tačiau norą atlikti tarnybą pareiškė tik 500, tai dar 500 būtų pašaukta atsitiktine tvarka iš neparengtų karo prievolininkų sąrašo. Savanoriškumo principas yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau yra surinkti reikiamą kiekį žmonių ir juos parengti šalies gynybai.
Taip, mes galime sakyti, kad kuriame profesinės tarnybos kariuomenę. Tarnaus tik savo noru atėję žmonės, bet taip pat reikia suprasti, kad reguliariosios kariuomenės karo atveju nepakaks. Turime parengti piliečius, kurie karo atveju papildys reguliariąsias pajėgas. Taikos metu yra neracionalu išlaikyti tokio dydžio kariuomenę, kokios gali prireikti karo metu. Tai yra neįmanoma finansinė našta. Taigi turime turėti organizuotą parengtų piliečių rezervą. Vadinasi, turime pritraukti į karo tarnybą arba pašaukti atlikti prievolę tiek žmonių, kiek jų reikės reguliariajai kariuomenei normaliai funkcionuoti, taip pat sudaryti pakankamai gausų rezervą kaip atsaką galimoms grėsmėms. Visos valstybės turi rezervą, visos jos pasirenka joms priimtiną kiekybinę reguliariosios kariuomenės ir rezervo pusiausvyrą. Piliečiai parengiami tarnybos kariuomenėje metu, atlikę tarnybą išleidžiami į atsargą ir tampa rezervo dalimi. Atsargos kariai organizuojami į rezervo vienetus. Karo ar krizės atveju jie pašaukiami tarnybon. Rezervas yra svarbus bet kurios šalies gynybos ramstis, nuo jo parengimo kokybės priklauso šalies saugumas.
Ar nebūtų paprasčiau ir geriau tiesiog vėl atnaujinti šaukimą į kariuomenę ir tokiu būdu sukomplektuoti kariuomenę, nuolat papildyti rezervą? Kodėl apskritai numatytos tos dvi alternatyvos, kodėl būtent 9 savaitės arba 9 mėnesiai? Be trukmės, kokie dar yra skirtumai? Ar tuos variantus galima bus taikyti lygiagrečiai vienu metu?
Žmonės dažnai galvoja, kad šauktinių kariuomenė yra prastesnės kokybės nei, tarkime, profesinė. Tokia nuomonė niekuo nepagrįsta. Gera kariuomenė yra ta, kuri yra gerai parengta, ir visai nesvarbu, kokiu principu ji formuojama. Šauktinių kariuomenė netgi turi tam tikrų privalumų. Konstitucijoje yra pasakyta, kad šalies gynyba yra piliečių teisė ir pareiga. Todėl geriausia, jei kariuomenė sudaryta iš visų šalies visuomenės sluoksnių atstovų. Karo prievolės atveju į kariuomenę patenka įvairių socialinių sluoksnių žmonių, taigi ji atspindi visos visuomenės bendrą intelektinį lygį, bendrą tautos dvasią ir nuotaiką. Tuo ji yra geresnė už profesinę kariuomenę. Neretai į profesinę kariuomenę siekia patekti žmonės be didelių lūkesčių, valstybinio mastymo. Tai nėra gerai, tokių karių motyvacija pernelyg profesinė. Žinoma, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dabartiniai mūsų profesinės tarnybos kariai tokie yra, tačiau motyvuojant kariuomenės personalą vien tik finansiškai, tokia teorinė tikimybė gali atsirasti. Karys vis dėlto turi būti pilietiškas, todėl formuodami kariuomenę skatinsime ateiti tuos žmones, kurie nori siekti išsilavinimo. Savanoriškumas turi būti grindžiamas ne vien finansiniais motyvais.
Grįžti tik prie karo prievolės visgi neketinama. Šio įstatymo esmė – lankstumas bet kokioje politinėje ir saugumo situacijoje. Šiuo metu grįžimas prie karo prievolės būtų nepriimtinas politiškai. Tik kai kuriose šalyse karo prievolė yra išlikusi, pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Nemažai šalių perėjo prie profesinės kariuomenės varianto. Taip atsitiko dėl politinės valios stokos. Politikai stengiasi priimti tokius sprendimus, kurie rinkėjams yra patrauklūs, kitaip tariant, populiarūs. Karo prievolė ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių nepopuliari, piliečiai labiau linkę patikėti savo pareigą ginti šalį samdomiems kariams ir išlaikyti juos iš savo mokesčių. Tos šalys susiduria su tam tikrais sunkumais savo kariuomenėse. Kaip minėjau, visuomenės atstovavimas kariuomenėje tampa iškreiptas, profesinė kariuomenė kainuoja brangiau finansiškai, dažnai susiduriama su problema, kai sunku pritraukti žmones ateiti į profesinę tarnybą, kariuomenėje pradeda trūkti karių. Mes šiuo įstatymo projektu siekiame užbėgti kai kurioms problemoms už akių ir suteikti galimybę koreguoti kariuomenės komplektavimą dažnai nekeičiant įstatymų. Seimas galės apsispręsti pagal esamą politinę ir saugumo situaciją, ką pasirinkti – 9 savaičių bazinius karinius ar 9 mėnesių mokymus. Tikėtina, Seimas apsispręs pasirinkti 9 savaičių bazinius karinius mokymus, nes toks rengimas valstybei kainuotų pigiau. Tai šiuo metu yra labai aktualu. Išorinės grėsmės šiuo metu yra palyginti nedidelės. Seimas, apsisprendęs pasirinkti 9 savaičių tarnybą, taupys lėšas, nustatęs baziniuose kariniuose mokymuose dalyvausiančių karių nedidelį ribinį skaičių, kuris minimaliai tenkins kariuomenės personalo poreikį, sumažins riziką, kad ką nors reikės pašaukti privaloma tvarka, kas politiškai yra gerai. Kintant saugumo situacijai ir didėjant grėsmei, arba valstybei galint skirti didesnes lėšas gynybai, Seimas turės galimybę didinti ribinį skaičių, taip pat ir pailginti tarnybos laiką iki 9 mėnesių, kas leistų pakankamai greitai užpildyti spragas, susidariusias per sunkmečio laikotarpį, kariuomenėje ir rezerve. Taigi toks mišrus modelis ir lanksti įstatymo projekte numatyta sistema leidžia efektyviau prisitaikyti prie saugumo situacijos pokyčių, taupyti lėšas. 9 savaičių tarnyba – būdas piliečiams per minimalų laiką minimaliomis sąnaudomis įgyti pagrindinius individualius įgūdžius. 9 mėnesių tarnyba – būdas piliečiams minimaliomis sąnaudomis įgyti aukštesnio lygmens kolektyvinio rengimo įgūdžius. Iš esmės tai 12 mėnesių tarnybos atitikmuo, tik labiau koncentruotas, siekiant sumažinti sąnaudas, atsisakant, kas nebūtina. Lygiagrečiai abu modeliai nebus naudojami. Pasirinkus 9 mėnesių modelį, baziniai kariniai mokymai bus integrali rengimo dalis.
Minėjote, kad bus siekiama pritraukti kuo daugiau piliečių į kariuomenę ateiti savanoriškumo principu. Kokios skatinimo priemonės numatytos?
Kad kuo daugiau piliečių ateitų tarnauti savanoriškai, įstatymo projekte numatytos skatinimo priemonės. Jaunuoliai, baigę bazinius karinius mokymus ar tarnavę 9 mėnesius, bus patrauklesni darbo rinkoje. Įstatyme numatoma ištarnavusį pilietį įdarbinusiam darbdaviui 3 mėnesius skirti minimalios mėnesinės algos dydžio subsidiją įdarbintojo algai, jei įdarbintasis baigė bazinius karinius mokymus. Tiek pat subsidijuoti (tik 6 mėnesių laikotarpiui) atlyginimą to, kuris bus ištarnavęs 9 mėnesius. Todėl darbdavys bus labiau suinteresuotas samdyti tokį darbuotoją, kuris tam tikrą laiką jam kainuos pigiau. Kita skatinimo priemonė skirta piliečiams, kurie po tarnybos norės studijuoti. Tokie studijuojantys aukštojoje ar profesinio mokymo mokykloje piliečiai 10 mėnesių gaus nustatyto dydžio stipendiją. Taip pat ištarnavusiam asmeniui bus suteikta pirmumo teisė stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. Kariuomenė yra suinteresuota pritraukti perspektyvius jaunus žmones, po tarnybos norinčius studijuoti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad skatinsime ir profesinės tarnybos karius, ištarnavusius ketverius metus, nutraukti tarnybą ir siekti mokslų. Tai būtų naudinga tiek kariuomenei, tiek žmogui. Neretai žmogus norėtų studijuoti universitete, bet dėl finansinių galimybių to sau leisti negali. Tarnyba kariuomenėje jam tokią galimybę suteiktų, o kariuomenė savo ruožtu turėtų didesnių intelektinių gebėjimų karį.
Papasakokite, kaip veiks numatytas karo prievolės modelis, kaip jo pagrindu bus formuojamas rezervas?
Pilietis, apsisprendęs atlikti savo konstitucinę pareigą (arba trūkstant savanoriškai norinčių tarnauti pašauktas atlikti prievolę), 9 savaites bus rengiamas Mokomajame pulke individualių kario įgūdžių kursuose. Baigęs šiuos kursus ir pareiškęs norą, pilietis galės tapti profesinės tarnybos kariu arba grįžti į civilį gyvenimą, t.y. išleidžiamas į atsargą ir tampa parengto rezervo dalimi. Jei pilietis norės tapti profesinės tarnybos kariu, jis turės būti atrinktas, atsižvelgiant į įvairias jo savybes, su juo bus pasirašoma profesinės tarnybos sutartis ketverių metų laikotarpiui. Pasibaigus tokios sutarties terminui, karys bus išleidžiamas į atsargą ir taip pat taps rezervo dalimi. Jei toks asmuo norės tęsti karjerą kariuomenėje, bus vertinamos jo savybes, nusprendus, kad tam tinkamas, galės pratęsti sutartį.
Kalbant apie rezervą, teoriškai kiekvienas sveikas vyriškos lyties Lietuvos pilietis iki 55 metų amžiaus yra mobilizacinio rezervo dalis. Teoriškai tai reiškia, kad juos visus galima iškilus grėsmei šaukti į karo tarnybą. Tačiau toks rezervas yra praktiškai nepanaudojamas karo atveju, nes tie žmonės yra neparengti. Šiuo metu visiškai funkcionuojantis yra aktyvusis rezervas, faktiškai tai yra Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kurias sudaro apie 5 000 karių. Tai piliečiai civiliniame gyvenime užsiimantys įprastine veikla, tačiau periodiškai dalyvaujantys kariniuose mokymuose. Faktiškai jie tolygūs reguliariajai kariuomenei, tik juos parengti trunka ilgiau. Šiandien jie kviečiami atlikti įvairias kariuomenės užduotis, taip pat dalyvauja tarptautinėse misijose. Karo atveju jie bus tinkami kaip ir reguliarioji kariuomenė. Taip pat yra parengto personalo rezervas. Šiuo metu jame yra apie 77 000 per visą nepriklausomybės laikotarpį tarnybą atlikusių atsargos karių. Kol kas ši rezervo dalis nėra organizuota, nes atsargos kariai nėra suskirstyti į rezervo karių vienetus. Rezervas yra veiksmingas tik tuomet, kai jis yra organizuotas, numatyta, kaip jis bus apginkluotas ir kitaip aprūpintas mobilizacijos atveju, įgyti įgūdžiai yra tobulinami. Tas darbas buvo pradėtas 1998 metais tačiau buvo nutrauktas panaikinus Vakarų brigadą. Suprasdami organizuoto rezervo svarbą, turime jį sutvarkyti. Pavyzdžiui, Šveicarijoje rezervas sudaro apie 95 proc. visos kariuomenės, JAV rezervas – apie 1,2 mln. Žmonių, kurie sudaro maždaug pusę kariuomenės. Švedija, Norvegija, Suomija taip pat turi proporcingai didelį ir gerai organizuotą rezervą.
Siekdami sutvarkyti rezervo sistemą turime užtikrinti, kad jis būtų nuolat papildomas, tam reikalinga efektyvi sistema, užtikrinanti pakankamą kiekį žmonių, parengtų ginti valstybę.
Ar sutrumpintas tarnybos laikas nepakenks kario ir visos kariuomenės parengimo kokybei?
Žinoma, sąlyginai, kuo tarnybos laikas ilgesnis, tuo geriau. Kuo prievolininkas ilgiau tarnauja, tuo jis geriau parengiamas. Kaip sakiau, 9 savaitės yra minimalus laikas parengti karį individualiai, per 9 mėnesius jau galima parengti kovinius vienetus.
Kuomet JAV dar buvo karo prievolė, ji trukdavo 24 mėnesius. Ten padalinių rengimas vyko nuo skyriaus iki divizijos lygmens. Taip buvo daroma todėl, kad išėję į atsargą kariai, ypač vadai, gebėtų veikti įvairių dydžių kovinių vienetų sudėtyje. Lietuvos kariuomenė yra mažesnė, todėl ir kolektyvinio parengimo laikas yra trumpesnis. Mūsų karių ir vadų parengimas apima tik skyriaus, būrio, kuopos ir bataliono lygmenį. Brigados lygmens mokymas paprastai vykdomas štabų mokymų lygmeniu.
Kokio rezervo reikia Lietuvai?
Kiek mums reikia rezervo, atsakyti yra pakankamai sunku, nes reikia įvertinti daug įvairių aplinkybių, kiek ateityje kainuos reikalinga ginkluotė, naujos technologijos, nes, kaip minėjau, reikia numatyti, kaip apginkluoti rezervą. Kadangi rezervo administravimas buvo kurį laiką apleistas, reikia daug ką daryti nuo pradžių. Šiuo metu analizuojame situaciją. Minėti 77 tūkstančiai parengtų rezervistų po tam tikro laiko dėl amžiaus ar pablogėjusios sveikatos iškrenta iš rezervo sistemos. Taigi gali būti, kad jų jau tiek ir nebėra. Reikia užtikrinti, kad rezervo skaičius nemažėtų.
Daug kas fantazuoja ir sako, kad ateis kiti ir žus už mus, ateis NATO ir mus gins. Bet gi mes patys ir esame NATO nariai, mes ir turime ginti save. NATO mums garantuoja kolektyvinę gynybą, o mes esame to kolektyvo nariai, todėl turime proporcingai atlikti savo pareigą, turime skirti NATO numatytus 2 proc. nuo BVP, pagal šiuos finansinius susitarimus kurti ir tobulinti savo kariuomenę, tačiau tiek mes neskiriame. Todėl sukurti efektyvų mechanizmą yra labai sunku. Jei mes neįnešime savo įnašo į kolektyvinę gynybą, gal ir kiti to nedarys. NATO taps nereikšminga sąjunga. Mums, mažai valstybei, ypatingai svarbu išlaikyti Aljansą veiksmingą. Įvertindami savo finansines galimybes ir galimas grėsmes, turime rasti pusiausvyrą, kad kariuomenė būtų pajėgi apginti valstybę.
Rengiant kariuomenę, rengiant rezervą, yra svarbu parengti ne tik patį karį, bet ir vadus, specialistus. Vadai gali mokytis vadovauti tik tuomet, kai vadovauja sukomplektuotiems vienetams. Panaikinus karo prievolę, atsidūrėme tokioje situacijoje, kad eilinių karių skaičius per mažas. Taigi negalime rengti skyrių, būrių, kuopų ir kitų vadų. Tai tas pats, kas ruošti olimpinėms žaidynėms krepšinio komandą, turint komandoje tik du krepšininkus, dar trys atvyksta tiesiai į olimpiadą. Gal būt individualiai jie parengti, moka mesti į krepšį, bet komandinio žaidimo nebus, treneris net negalės išmėginti savo taktinių schemų. Iš esamų įstatymo projekte alternatyvų 9 mėnesių tarnyba yra geresnė, nes ji leidžia parengti komandą, per 9 savaites karys parengiamas tik individualiai. Parengti kaip komandą galime profesinės tarnybos karius, bet jie brangiai kainuoja. Finansine išraiška privalomoji tarnyba yra geriau. Skiriant minimaliai lėšų per 9 mėnesius galima parengti komandą, vadai taip pat parengiami.
Kitas svarbus dalykas yra specialistų rengimas. Žmonės dažnai nesupranta, kaip veikia kariuomenė. Kiekviename kariuomenės padalinyje turi būti įvairių specialistų. Net ir pėstininkų padaliniuose yra įvairių būtinų specialistų, kurių parengimas trunka ilgiau. Nėra taip, kad tik išdalini šautuvus žmonėms ir jau turi kariuomenę. Pėstininkų skyriuje yra ne tik šauliai, bet ir taiklieji šauliai, granatsvaidininkai, kulkosvaidininkai bei kiti. Baziniuose kariniuose mokymuose jų parengti nepavyks, juos baigę piliečiai įgis tik šaulio specialybę. Specialistai bus rengiami profesinėje kariuomenėje.
Kaip tai atrodys mobilizacijos atveju, nejaugi rezerve bus vieni šauliai?
Na, šaulių visgi reikia daugiausia. Nepamirškite, kad profesinės tarnybos kariai išėję į atsargą taip pat taps rezervistais. Jie ir bus tais specialistais rezervo vienetuose. Kita vertus, jei paaiškės, kad rezervas specialistais pasipildo nepakankamai greitai iš profesinę tarnybą baigusių karių, Seimas galės pasinaudoti galimybe pakeisti 9 savaičių tarnybą į 9 mėnesių tarnybą. Per 9 mėnesius jau galima parengti specialistus.
Ar naujas karo prievolės įstatymas reiškia, kad vėl bus reorganizuojama Karo prievolės administravimo tarnyba?
Šiuo metu Karo prievolės administravimo tarnyba yra atskira krašto apsaugos sistemos institucija. Kaip atskiros institucijos jos nebeliks. Ji taps kariuomenės padaliniu. Tokia praktika yra taikoma daugelyje šalių. Tokiu būdu sumažės šios institucijos vidinė administracija ir išlaidos. Tarnybos funkcija išliks, nes reikės vykdyti karo prievolininkų apskaitą, verbuoti naujus kandidatus, įrašyti į rezervo vienetus į atsargą išėjusius karius, palaikyti su jais ryšį.
Kadangi didžiąja dalimi pereisime prie savanoriškumo principo kaip ir kitos analogiškai pasielgusios šalys, labai svarbus bus verbavimo procesas. Tą efektyviausiai atlikti gali pati kariuomenė, sudarydama sąlygas galimiems kandidatams ateiti ir susipažinti su jos veikla. Šių funkcijų perdavimas leis nemažai sutaupyti visos valstybės mastu. Dabar daug darbo gali atlikti kompiuteriai, yra sukurtos duomenų bazės, todėl žmogiškų išteklių šiam darbui reikia mažiau, todėl savivaldybėse taip pat nebereikia specialistų, dirbusių karo prievolės srityje.
Kokioje šalyje, be Lietuvos, panašus modelis jau veikia? Ar toks rezervo auginimas yra unikaliai lietuviškas?
Panašios prievolės sistemos egzistuoja ir kitur. Danijoje taip pat karo prievolė organizuojama lanksčiai, yra numatyti įvairūs būdai ją atlikti. Tarnyba gali būtį įvairios trukmės. Žinoma, identiško modelio niekur nerasite. Yra tik panašūs. Kiekviena valstybė pasirenka jai labiausiai tinkamą modelį, kuris labiausiai atitinka tos šalies politinę situaciją, finansines galimybes ir saugumo aktualijas, bet baziniai kariniai mokymai yra visose kariuomenėse, jie panašios trukmės.
Šiame įstatymo pakeitime niekur neteko pamatyti sąvokos „kariai savanoriai“ tik „aktyviojo rezervo kariai“. Ar ši sąvoka apskritai išnyks iš įstatymų?
Tikrai ne. Ši sąvoka yra ir bus Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme. Krašto apsaugos savanorių pajėgos ir jų pavadinimas taip pat niekur nedings.
Šiuo metu aktyvusis rezervas yra Krašto apsaugos sistemos pajėgos (KASP). Ar taip ir liks, ar atsiras dar ir kitokio aktyviojo rezervo?
Taip, dabar aktyvusis rezervas yra tik kariai savanoriai. Ateityje planuojame, kad kažkiek aktyviojo rezervo bus ir Karinėse jūrų pajėgose, Karinėse oro pajėgose. Jų aktyvieji rezervistai bus tų pajėgų ir administruojami, tai gi jie nebus KASP dalis.
Gal būt ir, tarkime, brigada „Geležinis Vilkas“ ar kiti Sausumos pajėgų vienetai turės savo atskirą aktyvųjį rezervą, gal būt juos prireikus papildys kariai savanoriai?
Nereikia manyti, kad mobilizacijos atveju Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai papildys Sausumos pajėgų reguliariuosius vienetus. To tikrai nebus. Tai būtų labai bloga praktika. KASP suformuos atskirus savarankiškus kovinius vienetus, skirtus veikti savarankiškai, o ne skylėms užpildyti reguliariojoje kariuomenėje. Negalima tuo momentu, kai reikia kurti komandas, pradėti jas ardyti. Kai žmones iš vienos komandos „įmetame“ į kitą, sugriauname jas, kada jų labiausiai reikia. Reguliariosios kariuomenės laisvi etatai bus užpildyti iš parengto neorganizuoto rezervo.
Ar reikės prieš stojant į KASP pabaigti bazinius karinius mokymus?
Taip reikės. Neparengti asmenys, stodami į KASP, išeis sutrumpintus bazinius karinius mokymus, sėkmingai baigę mokymus, pasirašys 4 metų sutartį. Tokios sąlygos sudarytos žmonėms, kurie nori atlikti savo konstitucinę pareigą, bet jie turi darbą ar kitų socialinių įsipareigojimų, todėl jie 9 savaites nepertraukiamai tarnauti neturi galimybių. Savanorių pajėgose jie gali pasirengti gynybai savaitgaliais, „neiškrisdami“ iš civilio gyvenimo.
Ką pasiūlytumėt pvz., programuotojui, kuris nenori lakstyti su šautuvu, tačiau nori būti naudingas kariuomenei ir mielai gintų tėvynę kibernetinėje erdvėje?
Toks žmogus gali būti naudingas tiek reguliariojoje kariuomenėje, tiek aktyviajame rezerve. Jis gali pasirinkti, kaip įgyti pagrindinį karinį parengimą. Jeigu jis pasirinktų tarnauti aktyviajame rezerve, jis būtų skiriamas į pareigas, atitinkančias jo specialybę. Dalis reikalingų specialistų gali būti priskirti įvairiems daliniams ir tarnyboms.
Lietuvos ūkininkai susirūpinę Krašto apsaugos ministerijos siūlymu atšaukti dabartinę išlygą, kad karo prievolės atlikti nešaukiamas vienintelis darbingas ūkininko partneris. Kodėl tai įstatyme nebėra numatoma?
Dabar atleidimo ir atidėjimo sistema bus platesnė ir lankstesnė. Visų atvejų neįmanoma numatyti. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad žmogui, turinčiam mažametį vaiką, jei jo žmona sunkiai suserga, tarnyba turi būti atidėta. Bet ką daryti, jei, tarkim, šaukiamasis yra sportininkas ir jis gali laimėti Lietuvai aukso medalį olimpiadoje, bet jei jis bus pašauktas į kariuomenę būtent per olimpiadą ar pasiruošimo olimpiadai laikotarpį, to padaryti jis negalės. Ar atidėti jam tarnybą, ar neatidėti. Visų išimčių įstatyme numatyti neįmanoma, todėl sprendimus tokiais atvejais turės priimti krašto apsaugos ministras. Jei bus rimta priežastis ir žmogų pašaukus bus akivaizdi žala šeimai ar valstybei, tarnyba bus atidedama. Pavyzdžiui, ūkininkas gali būti nešaukiamas vasaros metu, tarnybą galima atidėti iki žiemos, kai derlius jau bus nuimtas.
Ar moterims ir merginoms, pageidaujančioms dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose, bus rengiama atskira mokymo programa? Ar jos gyvens kartu su vyriškos lyties dalyviais, ar atskirai?
Gyvens vyrai ir moterys, žinoma, atskirai. Sudaryti tinkamas sąlygas problemų nebus, Mokomajame pulke patalpų yra pakankamai. Iki šiol nemažai moterų savanoriškai dalyvavo baziniuose kariniuose mokymuose, juos sėkmingai baigė, jokių problemų kol kas nekilo. Nemažai moterų eina vadovo pareigas. Mūsų moterys yra pakankamai „kietos“ ir jokių specialių programų joms nereikia.
Koks galėtų būti kitų šalies jėgos struktūrų vaidmuo formuojant rezervą, pvz., policijos, saugumo, pasieniečių ir panašiai?
Policijos vaidmuo karo metu turi likti toks pat, kaip ir taikos metu. Policija turi vykdyti savo funkcijas bet kokiu atveju. Kaip ir ugniagesiai. Policija negali būti militaristinė, tai nustato ir tarptautinės konvencijos. Pasieniečiai bus naudingi. Jie bus parengti, bus numatyta, kokius vienetus galima iš jų sudaryti, kokius vienetus jie papildys. Tai pareikalaus nemažai darbo, nes negalima neparuošus skyriaus ar daug skyrių naudoti mūšyje, reikia juos sujungti į stambesnius organizuotus vienetus. Priešingu atveju tai nebus organizuota, veiksminga karinė jėga. Panašiai ir su Lietuvos šaulių sąjunga, juos taip pat galima panaudoti. Teoriškai galima būtų iš šaulių sudaryti būrius, juos integruoti į kitus kovinius vienetus. Arba paskirti jiems kokią specifinę užduotį, kuriai jie būtų parengti, pavyzdžiui, saugoti paskirtą objektą. Bet kuriuo atveju visų kovinis rengimas turi būti vienodas. Jei nori groti simfoniniame orkestre, pirmiausia turi išmokti skaityti natas, įvaldyti savo instrumentą. Realiausia būtų šauliams išeiti bazinius karinius mokymus, po to formuoti kovinius vienetus, pavyzdžiui, aktyviojo rezervo struktūrose. Tačiau, kad Lietuvos šaulių sąjunga būtų pajėgi pati steigti stambesnius kovinius vienetus šalies gynybai, yra nerealu, labai brangiai kainuotų, ir nėra jokio reikalo. Mobilizacijos metu negali būti organizacinių nesklandumų, sistema turi veikti sklandžiai ir tiksliai.
Gynybos sistema turi būti efektyvi ir lanksti. Esu tikras, kad šiame Karo prievolės įstatymo pakeitime numatytos galimybės leis formuoti mūsų kariuomenę ir jos rezervą efektyviau, racionaliau, kad mūsų gynyba galėtų atremti ateityje mūsų šaliai kilsiančius saugumo iššūkius.
A. Pliadžio nuotr.
